Gegužės 10-ąją sukako lygiai 32 metai nuo istorinės akimirkos, kai raseiniškis Vladas Vitkauskas įkopė į aukščiausią pasaulio viršūnę – Everestą (8 850 m) ir tapo pirmuoju tai padariusiu žmogumi iš Baltijos šalių.
Vėliau jis tapo ir pirmuoju žmogumi pasaulyje, iškėlusiu savo šalies vėliavą visų žemynų aukščiausiose viršukalnėse.
Vladas Vitkauskas prisimena, kad „Kai užkopiau į viršūnę, tai laikas sustojo, visą pasaulį jaučiau savyje. Nuostabus jausmas, atrodė, kad iki begalybės ištirpsti pats ir tavyje visas pasaulis ištirpsta“.
Tuo metu 40-metis alpinistas kopimui į Everestą ruošėsi ne vienas – jį lydėjo bičiulis iš Latvijos Aivars Bajors. Gaila, tačiau vienintelis kartu į žygį pasiryžęs bendražygis tragiškai žuvo V. Vitkausko akyse, kai mirtis jį pasiglemžė ant apledėjusio Elbruso – aukščiausio Kaukazo kalno – šlaito.
Su dar viena skaudžia netektimi Vitkauskas susidūrė leisdamasis nuo Everesto, žuvus viršūnę pasiekusiai Nepalo moterų ekspedicijos vadovei Pasanga Lhamu. Lietuvis prisidėjo prie jos kūno pargabenimo žemyn ir už šį kilnų poelgį buvo apdovanotas Tarptautinio „Fair Play“ komiteto Garbės diplomu – jis tapo pirmuoju alpinistu pasaulyje, kuriam suteiktas toks pripažinimas.
Vitkauskas sako, kad iš pradžių neturėjo tikslo kopti į kitus kalnus. Tačiau vieną dieną gimė mintis: „O jeigu tą pačią vėliavą užneščiau į aukščiausias visų žemynų viršūnes?“.
Ir taip kiekvienoje žemyno aukščiausioje viršukalnėje atsidūrė Lietuvos vėliava bei gintaro gabalėliai – simbolinė „dovana iš Lietuvos“, kurią paliko V. Vitkauskas.
Vis dėlto jis atvirauja, kad geriausiai jautėsi ne ant Everesto viršūnės, o stovėdamas ant Medvėgalio – ne aukščiausio, bet artimiausio širdžiai kalno Lietuvoje.
Šaltinis:
Raseinių rajono savivaldybė
