Nuo birželio 16 d. Palangos, Rietavo, Jurbarko, Kėdainių, Druskininkų, Varėnos, Utenos, Anykščių ir Vilniaus bendruomenės kviečiamos dalyvauti teatralizuotoje koncertinėje programoje „Čiurlionio dainų banga“, kurią organizuoja Vilniaus M. K. Čiurlionio namai kartu su Nacionaline Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla. Tai – vienas pagrindinių Vyriausybės kuruojamos M. K. Čiurlionio 150 metų jubiliejaus programos „Čiurlioniui 150“ projektų. Jį visoje Lietuvoje vyksiančiuose renginiuose pristatys Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras, dirigento Romualdo Gražinio vadovaujamas kamerinis choras „Aidija“, šiuolaikinio šokio kamerinė grupė, taip pat kompozitoriaus proanūkis Rokas Zubovas, kuris papasakos apie M. K. Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą.
Apie tai, ką patirs prisijungusiejį prie šios dainų bangos, Čiurlionio kūrybos artumą kiekvienam atlikėjui ir programos „Čiurlioniui 150“ vertę, kalbamės su vienu iš šio projekto vadovų R. Zubovu.
Sakykite, kaip kilo idėja daryti čiurlionišką bangą? Kuo ypatingos šiame projekte skambėsiančios dainos?
2024-ųjų metų dainų šventėje neatsiradus vietos nei vienai Čiurlionio dainai, mes nusprendėme padaryti atskirą Čiurlionio dainų šventę. Taip gimė „Čiurlionio dainų banga“: per visą Lietuvą mes vešime pačias gražiausias, šilčiausias, jautriausias chorui pritaikytas dainas. Tai buvo itin Čiurlioniui brangūs kūriniai. Jis sakė: „Jei nori įsitikinti, ar žmogus lietuvis – nesvarbu, kokia kalba jis kalba – duok jam paklausyti lietuviškos dainos: net jei jis nemoka lietuviškai, ta daina jį veiks visiškai kitaip, nei kitos tautybės žmogų“. Jis tikėjo, kad nuo mažumės vaikų dainuojamos dainos gali sukurti labai gilų emocinį ryšį su tėvyne, savo šalies gamta, tradicijomis, padėti iš kartos į kartą perduoti giluminį lietuviškumo jausmą.
Tad mes laukiame devyniuose Lietuvos miestuose susirenkančių bendruomenių, kurios iš naujo pamilsta senąją lietuvišką dainą. Klausytojai išgirs Lietuvos grigališkojo choralo gaivintojo, dirigento Romualdo Gražinio, įkvėptą giedojimą – norime, kad žmonės suprastų: šios dainos – ne užstalės ar triukšmingų švenčių dainos, o dainos-sakramentai, žymintys svarbiausius ir jautriausius žmogaus gyvenimo momentus. Tai – dainos-giesmės.
Be to, renginiuose ne tik bus galima klausytis vietos chorų atliekamų čiurlioniškų dainų, bet ir bendruomenėms susiburti į prasmingus pašnekesius apie šių dainų nešamą sakrališką lietuviškumą.
Norime, kad ir nuvilnijus Čiurlionio bangai tuose Lietuvos miestuose liktų žmonių, ir toliau norinčių būti su Čiurlionio kūryba.
Papasakokite plačiau – ko gali tikėtis klausytojas, nusprendęs prisijungti prie „Čiurlionio dainų bangos“? Kiek Čiurlionio galėsime išgirsti ir pajusti koncertuose?
Koncertus pradėsime Čiurlionio sukurta giesme „Kyrie eleison“ (chorui ir vargonams), tada skambės senosios lietuvių dainos su vargonų muzikos intarpais. Taip siekiame sukurti sakralią erdvę, kurioje persipintų bažnyčios sakralumas su lietuviškų dainų dvasingumu. Galvojame, kad kiekvienas gimstame su viena siela, ir tos sielos kelionė per gyvenimą yra maitinama iš labai skirtingų dvasinių indų. Šiuo atveju norime, kad žmonės pajustų, kaip darniai gali sugyventi šie du indai… Čiurlionis mylėjo lietuviškas dainas nuo vaikystės, taip pat augdamas bažnyčios vargonininko šeimoje, buvo persisunkęs bažnytinės atmosferos. Visoje jo kūryboje šie du pradai veikia labai darniai…
Kai klausausi Čiurlionio liaudies dainų chorui, mane visada žavi subtilumas ir organiškumas, su kuriuo kompozitorius jas pritaiko chorui. Bet tai neturi stebinti, nes visada Čiurlionio požiūris į savo kūrybą buvo nepaprastai atsakingas. Jis ne šiaip „mylėjo lietuviškas dainas“. Turime suvokti, kad Čiurlionis, vedamas meilės ir susižavėjimo, tapo pirmuoju lietuvių etnomuzikologu: išsamiai ir giliai jas išanalizavo, suklasifikavo pagal chronologiją, aprašė, kas jose išskirtinio ir vertingo, lygino jas su mūsų kaimyninių tautų dainomis. Tai buvo labai rimtas, gilus žvilgsnis.
Todėl Čiurlionis lietuviškas dainas konstruodavo ne sekdamas tradiciniu keturbalsio giedojimo principu, o atsižvelgdamas į kiekvienos dainos melodines savybes ir iš jų pindamas unikalų, lietuvišką muzikinį pasaulį. Dėl to kai kurios jo harmonijos yra kiek netikėtos, neįprastos prie kitokių choro dainų tradicijų pripratusiai ir triukšmo nuvargintai klausai. Gal ir nenuostabu, kad jo liaudies dainos nelengvai randa kelią į chorų repertuarą – jos labai subtilios, ir ne kiekvienam chorų užtenka jėgų atrakinti jų dvasios pasaulį, jos nelengvai „prasimuša“ į „Dainų švenčių“ aukso fondą. Čiurlionio dainos netinkamos masiniams renginiams, atlikimams, joms reikia jautraus įsiklausymo ir perskaitymo. Tai iš šeimos, bendruomenės, pačių brangiausių, sakraliausių dalykų kylančios dainos.
Čiurlionio 150-asis jubiliejus UNESCO paskelbtas minima sukaktimi, o metų renginių programoje beveik 150 įvairių iniciatyvų, kurios pildosi tiek pasaulinio lygio scenose, tiek mažiausių bendruomenių sambūriuose. „Čiurlionio dainų banga“ – vienas iš svarbiausių programos „Čiurlioniui 150“ renginių. Kaip vertinate visą renginių programą?
Pats labai daug dirbu su programos įgyvendinimu, todėl itin daug renginių tiesiog pralekia pro mano akis – net ir norėdamas nespėju jų aplankyti, daug turinio netenka išvysti pačiam. Tačiau džiaugiuosi matydamas tokią gausą programos renginių, visuotinį žmonių ir net verslų įsitraukimą (pavyzdžiui, Čiurlionio parodos atsiranda verslo centruose) minint šiuos metus.
Į mūsų „M. K. Čiurlionio namus“ Vilniuje savo iniciatyva atvažiuoja mokyklos iš visos Lietuvos su savo kurtomis Čiurlionio programomis, jas atlieka, prašo mūsų edukacijų. Be to, mes 7 Lietuvos gimnazijose ir konservatorijose vykdėme vadinamąjį „Čiurlionio maratoną“, po kurio sulaukėme teigiamų atgarsių. Mokyklos rašė padėkos laiškus, kuriuose pasakojo, kaip buvo smagu dalyvauti, sakėsi atradę Čiurlionį, supratę, kad jį galima, reikia ir yra labai gražu groti, daugelis stebėjosi, kodėl ligi šiol jie grodavę tiek mažai Čiurlionio…
Taigi, toks visuotinis įsitraukimas, dalyvavimas renginiuose yra nepaprastai svarbus šių metų fenomenas. Atrodo, kad kiekvienas miestelis, kiekviena mokykla nori padaryti ką nors čiurlioniško, vyksta daug matomo ir nematomo darbo (tarkime, sulaukiame prašymo ruošiant spektaklį pakomentuoti Čiurlionio biografijos faktus, ar pasiūlyti muziką…). Čiurlioniu užsipildo visi Lietuvos parametrai.
Kita vertus, labai gera matyti, kiek ryškių Lietuvos veidų prisideda prie Čiurlionio skambesio tiek programos „Čiurlioniui 150”, tiek privačiose iniciatyvose. Pavyzdžiui, Andželikos Cholinos šokio teatras vasarą pradės Čiurlioniui dedikuotą šokio spektaklį… Tikrai prieš pusę metų nenumaniau, kad bus tiek kūrybinės energijos ir skirtingų žmonių įsitrauks į šią bendrą šventę.
O kaip, Jūsų akimis, užsienyje minimas Čiurlionio jubiliejus?
Tiek, kiek pačiam teko dalyvauti užsienyje vykstančiuose renginiuose, visi jie džiugino ir stebino kokybe.
Pavyzdžiui, Čiurlionio vardo kvartetas keliauja per visą Pietryčių Aziją, koncertai vyksta Skandinavijoje, keliauja mūsų džiazo muzikantai – šie Čiurlionį mylintys, jam atsidavę žmonės per pasaulį veža pačią geriausią ir gražiausią žinutę.
Kiek suprantu, ambasados tarpusavy galynėjasi, kas padarys geresnį su Čiurlionio metais susijusį renginį: pavyzdžiui, įvykus mūsų su Sonata paskaitai-susitikimui Niujorko Universiteto Abu Dabio muzikos fakultete (ten ne tik grojome Čiurlionio muziką, bet ir rodėme jo tapybos darbus, nuvežėme natas, įrašus), Lietuvos ambasados darbuotojai Turkijoje, Ankaroje, taip pat panoro padaryti (ir padarė!) puikų renginį – Čiurlionio kūrybos pristatymą Ankaros valstybinio universiteto muzikos fakultete. Iš to, kaip jaunieji vietos muzikantai reagavo, kaip priėję klausė rimtų klausimų, prašė natų ir pan., suprantu, kad tokie susitikimai su vietos profesionalais padeda skleisti Čiurlionio kūrybą itin plačiai.
Štai Ukrainoje įvyko jaunųjų pianistų konkursas, kuriame jaunuoliai grojo vien Čiurlionio kūrybą. Atrinkome 12 geriausiųjų – dabar šioje šalyje yra net 12 pianistų, savo programoje turinčių Čiurlionio kūrybą. Klausant jų matėsi, kad jie suprato Čiurlionio muziką, ji jiems patinka, yra skirtingai puikiai interpretuojama. Visa tai liks jų sąmonėje ne tik kaip muzikinė patirtis, bet ir kaip giluminis ryšys su Europos kultūra, jos dvasia.
Kaip Čiurlionio kūryba šiemet „užkariauja pasaulį“, galima iliustruoti tuo, kad vos prieš kelias savaites Čiurlionis pirmą kartą labai galingai skambėjo Mongolijoje: dirigentas Robertas Šervenikas su vietos simfoniniu orkestru atliko Čiurlionio „Miške“, uvertiūrą „Kęstutis“, Styginių kvarteto versiją styginių orkestrui ir Arvydo Malcio orkestruotus tris Čiurlionio fortepijoninius preliudus! Ten reziduojantys Europos šalių ambasadoriai, vietos muzikos mylėtojai gavo progą išgirsti daugiau skirtingų Čiurlionio kūrinių, negu dažnas net ir Lietuvos muzikos mylėtojas….
Žinote, neabejoju, kad Čiurlionio kūryba pasaulyje skleidžiasi žymiai plačiau nei žinome iš oficialių šaltinių.
Šiemet per Čiurlionį pasaulyje į Lietuvą prisišauksime labai daug gerų širdžių.
Matote skirtingų tautybių, amžiaus muzikantus, atliekančius prosenelio kūrybą. Kaip ji skamba? Kokia šios muzikos paslaptis, kad kiekvienas joje atranda save?
Čiurlionio muzika yra labai stipri savo sąranga, paslanki adaptuotis prie vienokio ar kitokio atlikėjo pasaulio ir labai gerai skamba atliekama įvairiais interpretaciniais būdais. Koncertuose išgirstu tokių dalykų, kad paklausęs pagalvoju: „niekad pats nesugalvočiau taip groti, bet labai įtikinamai skamba…“
Girdėjau net keletą užsienio atlikėjų interpretacijų, pvz., Gustavo Piekuto atliktus vėlyvuosius Čiurlionio preliudus, kurie bet kurioje koncertų salėje nuneštų stogą, o girdėjusieji tiesiog liktų apstulbę, klaustų: „kas čia buvo, kodėl mes iki šiol tokios muzikos negirdėjome?“
Žinote, Čiurlionis paliko daugelį savo kūrinių be nurodymų atlikėjams, vadinkime – švarias partitūras. Kaip Čiurlionis nemėgdavo aiškinti savo paveikslų ir norėdavo, kad žmogus ateitų bei savo širdimi juos pamatytų ir perskaitytų, taip ir jo muzika daugeliu atvejų palikta visiškai švari, suteikiant laisvę interpretacijoms. Ar greitai ar lėtai, ar šiurkščiai, ar švelniai ji skamba po vieno ar kito atlikėjo pirštais, parodo, koks jo vidinio pasaulio rezonansas. Kiekvienas – tiek jaunas, tiek pagyvenęs atlikėjas – Čiurlionio kūryboje randa sau rezonuojančias stygas.
Sveikinu žmonių drąsą parodyti, kaip jie supranta Čiurlionį.
