Šiaulietį Saulių Jankauską „Šeimininkės“ skaitytojai pažįsta iš jo fotografijų žurnale, o štai apie tapytojo talentą žino mažiau. Pakvietęs į naujausių savo darbų parodą „Didžioji M“ menininkas atskleidė savitą braižą – fotografiją suliejo su tapyba. 35 paveiksluose įamžintos moterys perteikia vis kitą nuotaiką, emociją, mintį.
Iš pagarbos moteriai
Moterų pasaulio suvokimas, Sauliaus manymu, yra daug sudėtingesnis negu vyrų, jie temato dvi spalvas – baltą ir juodą. Vaivorykštės spalvas pastebi tik moterys, todėl ir norėjosi atskleisti visą jų gamą.
Sauliaus dėmesį patraukia ne vien tobulo grožio moterys. „Visi žmonės man gražūs, – tikina menininkas. – Išvaizda tėra išorinis žmogaus apvalkalas, bet viską lemia visuma – išorės ir vidaus dermė. Įpylus blogų kvepalų į labai gražų buteliuką, jie tikrai netaps geresni. Ir atvirkščiai – prabangūs kvepalai tokie pat išliks net alaus butelyje. Ta pati taisyklė tinka ir žmogui. Turėdamas net labai gražią išvaizdą, bet tuščią vidų, nebūsi patrauklus. Viskas bus matoma plika akimi, ką jau kalbėti apie fotoaparato objektyvą.“
Tapybos ir fotografijos sintezės idėja S. Jankauskui kilo prieš gerą dešimtmetį, tačiau neturėjo technikos, kuria galėtų nuotraukas perkelti ant drobės. O taip norėjosi, nes jungiant abu menus tarsi išnyksta ribos tarp fotografijos ir tapybos, atsiranda didesnis matymo laukas.
„Tapydamas nuotrauką žmogų perkeli į nerealią erdvę, aplinką“, – aiškina menininkas, parodą „Didžioji M“ pavadinęs iš pagarbos moteriai.
Fotografas ar dailininkas?
„Kai į rankas paimu fotoaparatą, esu fotografas. Kai teptuką – dailininkas“, – juokiasi Saulius, dažniausiai vadinamas fotomenininku.
Pirmiausia jis išmoko fotografuoti. Pirmąjį fotoaparatą nusipirko mokydamasis Šiaulių 6-osios vidurinės mokyklos šeštoje klasėje, pinigų užsidirbo kolūkyje. Po kelerių metų įsigijo dar vieną, naujesnį.
O tapyti pradėjo tarnaudamas sovietinėje armijoje, už Murmansko. Šiaurės laivyne praleido dvi poliarines dienas ir dvi naktis. Ten buvo keistokas praporščikas, jis labai mėgo piešti akmenis, tekantį vandenį ir berželius. Iš jo išmoko tapyti peizažus ir grįžęs namo juos kepė. „Labai gražūs paveikslai buvo: vandeniukas, didesnis ar mažesnis kriokliukas ir beržiukas“, – juokiasi iš savo pirmųjų bandymų.
Vėliau perėjo prie portretų. Saulius savikritiškas – nekaip sekėsi. „Nieko keisto, pirmoji pakopa visada sunkiausia. Norėdamas tobulėti turi ją peržengti“, – sako jau ne vieną tapybos parodą surengęs dailininkas.
Pripažinimą S. Jankauskas pelnė dėl savito sarkastiško stiliaus, drąsos kalbėti apie tai, kas jaudina. Jis juokaudamas sako, kad labiausiai įkvepia „humoristinės“ televizijos laidos: „24 valandos“, „Farai“, „Patruliai“. Jei tokių bus, tai temų kūrybai nepristigs niekada. Žiūrėdamas jas suprato ir kitą tiesą – žmogaus protas turi galimybių ribas, o kvailumas yra bekraštis.
Apie paslaptingą mygtuką
Prie dažno Sauliaus darbo yra užrašas, kuriuo jis tarsi paaiškina, ką jautė ir išgyveno tapydamas ar fotografuodamas. Savotiška paantraštė – dar vienas būdas išsakyti tai, kas skaudina ar džiugina.
Antroje paveikslo pusėje parašyti keletą žodžių įprato dirbdamas spaudoje. „Laikraštyje nuotrauka be antraštės – nebyli. Paveikslas su žodžiais irgi kitaip prabyla“, – įsitikinęs autorius.
Kol nedirbo spaudoje, S. Jankauskas manė esantis geras fotografas. Rengdamas pirmuosius reportažus suprato kitą tiesą. „Labai greitai pamačiau, kad nemoku nei fotografuoti, nei atsirinkti, ką turiu įamžinti. Fotokorespondentas akimirksniu privalo pamatyti ir užfiksuoti esminius dalykus, atspindėti temą“, – ypač gera ir daug davusia pamoka jis vadina kelerių pastarųjų metų patirtį.
Fotoaparato objektyvą kreipdamas į žmogų ir jausdamas jo nepasitikėjimą savimi, Saulius mėgsta juokauti: „Nesijaudinkit, nuotraukos tikrai bus geros, nes fotoaparatas turi specialų – šedevro – mygtuką.“ Iš tiesų jo tik ieško.
„Jei žmogus jaučiasi viską žinantis ir išmanantis, nieko gero. Vadinasi, jis jau perdegęs, nebenorintis eiti pirmyn. Aš visada stengiuosi būti tuščias indas ir nuolat esu kankinamas troškulio – žinių, tobulėjimo. Man vis dar nepatinka mano darbai, vis dar siekiu, kad jie būtų geresni“, – atvirauja menininkas.
Be pavydo nuodų
Smarkiai ir kūrybingai dirbti trukdo stereotipai. Įsigalėjęs požiūris, kad per fotosesiją neapsieinama be lytinio akto. Todėl nedrąsu gatvėje ar kavinėje prieiti prie dėmesį patraukusios merginos ir ją pakviesti būti modeliu. Šią misiją atlieka Sauliaus žmona Ilona.
Sutuoktiniai vienas kitu besąlygiškai pasitiki, palaiko kiekviename žingsnyje, nėra jokio pavydo. Kitaip būtų neįmanoma nei kurti, nei kartu gyventi.
„Susituokėme ne tam, kad vienas kitą saugotume ir draustume daryti tai, ką norime. Esame laisvi žmonės. Kiekvienas turime savo gyvenimą, savų vizijų ir jų siekiame – nevaržydami ir pasikliaudami vienas kitu“, – sako Saulius.
Jiedu su žmona augina sūnų Liną ir dukrą Ramunę. Gimtus namus palikęs ir Škotijoje studijuojantis Linas mėgina fotografuoti, tik jam dar trūksta žinių. Tėtis niekada negaili patarimų. Šeštokė Ramunė labiau linkusi į menus: piešia, fotografuoja, groja pianinu, dainuoja, šoka.
