Šeima, kaip viena didžiausių vertybių, būdinga ir tikram herojui, ir dar tik svajojančiam apie didžius darbus… Dėl jos kovojama, aukojamasi, jos siekiama. Norėdami pratęsti pažintį su stebuklinių pasakų herojais, kalbamės su Gražina Kazlauskiene – humanitarinių mokslų daktare, profesore, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūros studijų ir etnologijos katedros dėstytoja.
Praėjusį kartą kalbėjome, kad šeimą gali sugriauti ir vyras, ir žmona. Vis dėlto daug grėsmių kyla už šeimos ribų. Kokios jos?
Šeimos gerovę neretai sugriauna vyro ar žmonos artimieji. Turbūt geriausiai žinomas pavyzdys – „Eglė žalčių karalienė“. Tiesa, nepaisant to, jog tikrieji Eglės vyro žalčio žudikai – jos broliai, pasaka pasmerkia ne vyrus, o draudimą sulaužiusią mažametę dukterį. Kaltės suvertimas dukteriai iš esmės atitinka žanro dėsningumus – šeimą griaunančiu asmeniu nepalyginamai dažniau linkstama vaizduoti moterį. Iš artimųjų didžiausios piktavalės – pasakų anytos. Įvairiose pasakose plėtojamas analogiškas motyvas: tuo metu, kai vyras karalius išvykęs, žmona pagimdo kūdikį (epizodas gali kartotis), o anyta apšmeižia marčią, esą ši pagimdžiusi šuniukus, ir, pakeitusi išvykusio karaliaus laišką kitu, neva karaliaus nurodymu išveja marčią (vieną ar kartu su vaikais) iš namų. Atskiruose variantuose – nesėkmingai bando nužudyti.
Įdomupaskaityti
Šeimą sugriauna ir svetimi asmenys, bet stebuklinėse pasakose tai nutinka palyginti retai. Pavyzdžiui, su avinuku virtusiu broliuku vaikščiojusi mergina išteka už karaliaus, tačiau jų santuoka trumpalaikė, nes nuėjusią maudytis jaunąją karalienę ragana paverčia antimi ar žuvimi.
Kaip atkuriama šeima po ją užklupusių sukrėtimų?
Išardytą santuoką stengiamasi atkurti bet kokiomis, kartais net itin drastiškomis priemonėmis. Vyras, kuriuo buvo nusikratyta, pavogus iš jo stebuklingą žiedą, jį atgauna, o tada nubaudžia žmoną, be gailesčio ją prilupdamas. Kaip manote, ar jie išsiskiria? O ne, santuoka po to yra atnaujinama! Nors susiduriame su sąmoninga, apgalvota žmonos neištikimybe, pasaka to netraktuoja kaip preteksto santuokai nutraukti. Susigrąžinama ir pas savuosius išskridusi žmona-gulbė, tik šiuo atveju prireikia burtininko patarimų… Abiem atvejais žmonos norai ir jausmai pasakai nerūpi; pasakai prievarta moters atžvilgiu – ne blogis. Stebėtis dėl to nereikėtų – pasaka atspindi patriarchalinei visuomenei būdingą požiūrį į moterį ir šeimą.
Kai vyras ar žmona sulaužo draudimą ir vienas iš sutuoktinių prapuola, tenka pasistengti iš peties. Šiose pasakose susigrąžinti dingusį sutuoktinį nuoširdžiai trokšta tiek vyras, tiek moteris. Jie turi įveikti kliūtis, reikalaujančias ne tik fizinių ir dvasinių jėgų, bet ir maginės pagalbos: sunešioti geležines kurpes, sudildyti geležinę lazdą, suvalgyti geležinę duoną, pereiti ugnies upę, užkopti į stiklo kalną.
Kas, be vyro ir žmonos, gali padėti šeimai susitaikyti?
Pasakose, kuriose anyta išveja marčią su mažamečiais vaikais, šeimą neretai gelbėja sūnus. Užaugęs sūnus karaliaus surengtoje puotoje apsiima atlikti užduotį – suskaičiuoti maišą riešutų, ir, garsiai skaičiuodamas, papasakoja savo tėvų gyvenimą. Arba, pavyzdžiui, naudodamasis magine galia, sūnus įgyja stebuklingų daiktų, kurių pasižiūrėti atvyksta pats karalius. Tada ir išvysta žmoną su vaikais.
O pasakoje apie antimi ar žuvimi paverstą karalienę svarbius vaidmenis atlieka ir vyras, ir brolis: vyras karalius paseka avinuku virtusį žmonos brolį, išgirsta šio pokalbį su seseria ir sužino, kaip jai sugrąžinti žmogaus pavidalą.
Kokius pastebime dėsningumus? Sutuoktinių šeimose nutrūkusius ryšius atkurti dažniau tenka vyriškos lyties veikėjams, o moteris įprasta vaizduoti ir kaip šeimą ardančias piktadares, ir kaip šeimos netenkančias aukas.
O štai kitiems šeimos modeliams būdinga kitokia santykių eiga: tarkim, šeimose, kurias sudaro sesuo (seserys) ir brolis (broliai), aktyvioji, šeimos vienovę grąžinančioji veikėja yra moteris.
Brolio ir sesers ryšys – vienas ryškiausių mūsų tautosakos motyvų. Papasakokite apie šį šeimos modelį plačiau.
Ne vienas tautosakos tyrinėtojas yra pastebėjęs, kad lietuvių folklore itin ryškus yra globa ir meile grįstas brolio ir sesers ryšys. Tik reikia pažymėti, kad liaudies dainose brolis iškyla kaip sesers globėjas, o pasakose priešingai – sesuo prisiima atsakomybę už brolio ar brolių likimą.
Jei brolis jaunesnis už seserį, globa tarsi natūrali: ji rūpinasi broliu lyg motina. Vis dėlto ne mažesnę atsakomybę už šeimos vienovę jaučia ir už brolius jaunesnė sesuo. Būdingiausias siužetas toks: sesuo, jauna trapi mergina, palieka namus, pasiryžusi surasti seniai kažkur išjojusius ar vilkais arba juodvarniais paverstus brolius. Kalbant apie šią seserį, būtina pabrėžti jos aukojimąsi dėl meilės broliams. Prisiminkime pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Tam, kad broliai vėl taptų žmonėmis, sesuo devynerius metus tyli, mezga marškinius iš dilgėlių, kenčia anytos apšmeižta neva suvalgiusi savo kūdikį, neprakalba net vedama sudeginti ant laužo. Tai dvasinis moters heroizmas. Būtent dvasinis – fizinis būdingas pasakų herojams vyrams.
Esama ir tokių pasakų, kuriose sesers ir brolio santykiai konfliktiški, bet ir čia aktyvioji ir iniciatyvioji veikėja – sesuo. Tarkim, pasaka apie seserį, pabėgusią nuo brolio, panorusio ją vesti. Ši pasaka labai sena, menanti laikus, kada imta suvokti, jog kraujomaiša grįstų santuokų būtina vengti. Taigi sesuo slapta pabėga nuo brolio ir grįžta namo su mergina, tinkama tapti jo žmona.
Tiesa, yra viena pasaka, kurioje sesuo išduoda brolį, susidėdama su galvažudžiu. Žinoma, tokią seserį pasaka smerkia.
Nors stebuklinėse pasakose ir negirdime didaktinių nurodymų, vis dėlto galime iš jų pasimokyti. Ką mums patartų stebuklinės pasakos herojus?
Daugelyje pasakų pasikartojančios situacijos leidžia įsisąmoninti grėsmės šeimai priežastis. Labai pavojingas net laikinas sutuoktinių atsiskyrimas: Eglė vyro netenka, išvykusi aplankyti tėvų; anyta marčią išveja, kai šios vyras karalius yra išjojęs į karą; viena pati nuėjusi maudytis jaunoji karalienė paverčiama antimi ar žuvimi. Šeimai reikia vengti bet kokių atsiskyrimų – tai turbūt viena iš universalių pasakomis perduodamų tiesų.
Kitas pavojus – nepaisyti primygtinio sutuoktinio nurodymo, pasakose pateikiamo draudimo forma. Nors iš pirmo žvilgsnio neatrodo reikšmingas, iš tiesų jis – egzistencinės svarbos.
Parengė Aistė Vareikytė, LMC, „Šeimos instituto“ bendradarbė
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.
