Ir kas mūsų užaugome be rūgštynių sriubos? Šių rūgščiu skoniu pasižyminčių žalumynų, galima rasti tiek nuosavose lysvėse šalia namų, tiek pievose ar pamiškėse. Beje, tai vienas žmogaus organizmui naudingiausių augalų, kuriame gausu vitaminų ir mikroelementų. Viduramžiais rūgštynių sriubos, padažai ir net pyragai buvo valgomi karališkų puotų metu. Pavasarį šie žali rūgtinių šeimos daugiamečiai žoliniai augalai apsaugo nuo avitaminozės bei padeda greičiau atsigauti, suteikia jėgų. Kalorijų juose rasite minimaliai, bet užtektinai:
- C, K, E ir B grupės vitaminų;
- biotino;
- beta karoteno;
- eterinių aliejų;
- taninų;
- magnio;
- kalcio;
- fosforo;
- geležies;
- oksalo ir kitokių rūgščių.
Taigi, jei turite nuosavą lysvę, po žiemos vitaminų verčiau ieškokite joje, o ne ruoškitės į vaistinę. Rūgštynės jūsų sąraše – beveik būtinos. Šie augalai naudojami ir liaudies medicinoje. Jais gydoma: avitaminozė, skorbutas, anemija. Rūgštynės tinka sumažėjus skrandžio rūgštingumui. Rūgštynių lapų ir šaknų antpilas puiki priemonė kraujo sudėties gerinimui, kovai su uždegimais, širdies ir kraujagyslių ligų gydymui, taip pat kaip priemonė apsinuodijus. Jose yra medžiagų, mažinančių kraujavimą, prakaitavimą ir galvos skausmus. B grupės vitaminai stiprina nervų sistemą, padeda atsinaujinti ląstelėms.
Iš rūgštynių dažniausiai verdamos sriubos, gaminamos pavasarinės žalumynų salotos. Tinka jos ir į šaltibarščius, marinatus, padažus, varškės ar daržovių patiekalus, omletus, žalumynų kokteilius. Švieži lapai ganėtinai rūgštūs, todėl jų į maistą reikia dėti saikingai. Apvirti savo rūgštumą praranda. Rūgštynių lapus galima pasiruošti žiemai, juos sūdant, rauginant, džiovinant ar tiesiog užšaldant.
Žinoma, piktnaudžiauti šiuo augalu nereikėtų, o rimčiau sunegalavus, visada verta visų pirma pasitarti su gydytojais. Rūgštynės netinka sergant inkstų ar žarnyno uždegimu, turint skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opas, taip pat organizme sutrikus vandens ir druskų pusiausvyrai.
