Iš Palangos į Telšius persikėlęs ir antrus metus paeiliui prie „7bet-NKL“ lyderių vairo stovintis Sandis Buškevics didelių pasikeitimų nejaučia.
Po sezono dideles ambicijas puoselėjusiame Palangos „Olimpe“, latvis neslepia, jog vasarą su klubu išsiskyrė taikiai ir turėjo pasiūlymą grįžti į Lietuvos krepšinio lygą (LKL).
„Turėjau pasiūlymą dirbti ir vienoje LKL komandoje, kaip asistentu, bet nusprendžiau tęsti pagrindinio trenerio karjerą ir būti arčiau šeimos“, – komentavo 48-ąjį gimtadienį sausio mėn. pabaigoje atšventęs specialistas.
„Telšių“ žaidimo paveikslą šį „7bet-NKL“ sezone keitė kapitono Ovidijaus Kaminskio ir Rolando Jakšto traumos, kadangi abu puolėjai šiame sužaidė po 22 mačus iš 33.
„Šiame etape komandai reikia demonstruoti geriausią žaidimą, nors buvo ir traumų, ir kitų dalykų, – nklyga.lt pasakojo latvis. – Šiemet, palyginus su pernai treniruotu „Olimpu“, žaidžiame ir treniruojamės mažiau. Čia ir yra skirtumas, jog sportuojame vieną kartą per dieną, o tai galbūt truputį trukdo mano žaidimo stiliui. Aš, kaip treneris, visada noriu įvesti kažką naujo, šį sezoną yra kiek kitaip, bet žaidėjai stengiasi mane suprasti.
Žinoma, traumos nepadeda, daugybė komandų turi problemų ir tokia yra realybė. Norisi daugiau pergalių, tačiau negalime skųstis, kad jų nėra.“
Visgi Žemaitijos sostinės klubas įpusėjus trečiajam sezono ratui smuktelėjo į antrąją turnyro lentelės poziciją ir po 33 turų turi 23 pergales.
Pernai, diriguojant Palangos „Olimpui“, strategas laimėjo reguliarųjį sezoną, palikdamas telšiškius antroje vietoje, o atkrintamąsias užbaigė bronzos medaliu.
Klaipėdoje su šeima gyvenančiam Buškevicui Lietuvos krepšinio kultūra yra artimai pažįstama.
Latvis šešerius metus prieš tai praleido LKL darbuodamasis tuometinio Vilniaus „Lietuvos Ryto“ (2014-15 m.), Panevėžio „7bet-Lietkabelio“ (2018-19 m.) bei Klaipėdos „Neptūno“ (2019-23 m.) trenerių štabuose.
– Tai antras sezonas paeiliui, kai dirbate „7bet-NKL“ vyr. trenerio pozicijoje, kokius didžiausius skirtumus kol kas matote nuo pernai?
– Nežinau, aš nejaučiau skirtumo, atrodo viskas tas pats. Tikslas irgi nesikeičia – norime būti kuo aukščiau ir tai mane tenkina. Svarbiausia, kad visi būtų sveiki ir motyvuoti. Rutina ta pati ir einame tik į priekį. Liko ketverios rungtynės ir prasidės atkrintamosios. Martynas (Gecevičius) interviu minėjo, kad visi Telšiuose nori kautis, o tai ir yra svarbiausia.
– Ar vasarą turėjote minčių dar vieneriems metams likti „Olimpe“, o galbūt sulaukėte pasiūlymų dirbti ne Lietuvoje?
– Prieš sezoną su Palangos klubu nusibrėžėme tikslą laimėti NKL ir kilti į LKL. To padaryti nepavyko, priežasčių buvo įvairiausių, ne tik kalbant apie rezultatą. Viską gerai supratau, kaip klubui sunku yra surinkti pinigus. Apatiniai LKL turnyrinės lentelės klubai irgi turi sunkumų – nėra lengva surinkti biudžetą. Turėjome nuoskaudą, kad mums nepavyko tapti čempionais, bet krepšinis yra krepšinis.
Kalbėjau su naujais „Olimpo“ vadovais, kurie man padėkojo už darbą. Turėjau pasiūlymą dirbti vienoje LKL komandoje, kaip asistentu, bet nusprendžiau tęsti pagrindinio trenerio karjerą ir būti arčiau šeimos.
Tada man pasiūlė „Telšiai“ ir viskas gerai susidėliojo. Matome, kaip sunku yra surasti komandą, kurių nėra daug, o trenerių priešingai – daugybė. Esu labai dėkingas Telšių klubo vadovams, kad patikėjo manimi, davė šansą, todėl stengsimės nenuvilti ir grąžinti čia šventę.
– Kokią savo ekipą norite matyti dar iki atkrintamųjų?
– Svarbiausia, kad būtų visi sveiki, jeigu viskas susiklostys, galėsime būti konkurencingi. Jei pernai buvo trys favoritai lygoje – „Sūduva-Mantinga“, „Olimpas“ ir „Telšiai“, tai šiais metais jų yra daugiau. Kai kurios komandos yra nepatogios žaisti prieš jas, labai įdomus čempionatas.
Galbūt tai ir skiriasi nuo praėjusio sezono, kad iki dabar nežinome kas bus ketvertuke. Labiausiai norėčiau pamatyti geriausią komandos formą, bet norint tai pasiekti visi turime būti sveiki ir siekti bendro tikslo.
„Telšiams“ motyvacijos netrūksta, jie žaidžia kartu jau ne vienerius metus. Yra jaunų žaidėjų, kurie turi tikslą kitais metais kilti laipteliu aukščiau. Todėl man, kaip treneriui, reikia rasti balansą komandoje ir trečiame rate toliau privalome stengtis, nes bus nelengva. Apie tikslus nešnekame, noro turime daug, bet laimėti nori visi.
– Šiame sezone komandų skaičius lygoje išaugo iki šešiolikos, galbūt galėtumėte įvardinti prieš tai minėtas neparankias ekipas?
– Tai tos komandos, kurioms nusileidome šį sezoną – Marijampolė, Palanga, Šakiai, Vilkaviškis, prieš kurias visiems žaisti yra sunku. Žvelgiant iš kitos pusės, buvo ir daug kitų dalykų, kurie trukdė mums būti konkurencingiems – traumos, žaidėjų rotacijos, nuovargis, viskas susikaupė. Per pirmuosius keturis sezono mėnesius pasiekėme ir fizinį dugną. Galima sakyti, kad visos pirmos aštuonios komandos yra konkurencingos ir prieš kiekvieną bus tikrai sunku.
– Kalbant apie komandos jaunimą – Nojų Radžių, Gediminą Leščiauską, Luką Valantiną, kurie galvoja apie žaidimą aukštesniame lygyje. Ar jiems reikia griežtesnio žodžio?
– Visi iš jų yra treniruojami, kalbame, rodome, analizuojame jų žaidimą. Pradžioje galbūt tai jiems buvo kažkoks testas, bet jie turi suprasti, jog norint žaisti aukštesniame lygyje, reikia kai kuriuos dalykus pakeisti. Ką aš matau, tai jie tikrai stengiasi ir nori tobulėti. Taip pat jaunimas sportuoja ir individualiai su treneriu Audriumi Maneikiu. Tikiu, kad jiems pavyks žengti tą žingsnį jau kitais metais, bet tam reikia ir sėkmės.
– Su Martynu Gecevičiumi esate seniai pažįstami, paskutinį sykį kartu 2015 m. dirbote tuometiniame „Lietuvos Ryte“. Ar jūsų santykis ir padėjo jį lengviau pasikviesti į Žemaitijos sostinę?
– Aš nežinau, kiek mūsų pažintis iš senų laikų galėjo padėti, manau, jog tai buvo labiau paties Martyno sprendimas. Skaičiau jo interviu, kad LKL pasiūlymų neturėjo, į užsienį važiuoti irgi nenorėjo, todėl aš jam paskambinau, paklausiau ar jam būtų įdomu. Jis atsakė, jog taip, o po to pasiūliau klubo vadovui jį pasikviesti.
Vadovai paskambino Martynui ir susitarė, o kiek aš prie to prisidėjau jau nežinau (juokiasi). Jis vis tiek turbūt labiau žiūrėjo savęs, tad reikėtų klausti jo. Jeigu minėjo, kad mėgaujasi žaisdamas čia, tai vadinasi viskas yra gerai.
– Ar stipriai Gecevičius pasikeitė per tą dešimtmetį?
– Aš žinojau, ką jis gali ir kokio aukšto lygio žaidėjas yra. Martynas labai tinka mano žaidimo sistemai, ar pasikeitė per tuos 10 metų? Tikrai taip, jis 10 metų vyresnis (juokiasi). Kaip ir sakiau, labiau žiūrėjome ką jis gali duoti komandai. Kartais trūksta galbūt daugiau kitų krepšininkų iniciatyvos aikštelėje, nes, jog Martynas padarys, tai dėl to aš ramus, bet reikia ir kitų. Visi kartu dirbame ant to.
– Gecevičius interviu minėjo, kad jautė „Telšių“ senbuvių turimą nuoskaudą iš pernai vykusių atkrintamųjų, ar jūs tai irgi pamatėte?
– Gal jaučiau labiau tą susikaupimą, kai žaidėme prieš „Kretingą“. Žinoma, lyginti šį ir praėjusį sezoną būtų neteisinga. Visgi dabar ateina kiti varžovai, kuriuos privalome nugalėti, kadangi „Telšiai“ yra pripratę prie gerų rezultatų. Galiu pasakyti, kad ir aš, ir jie turi nuoskaudą po pernai ir mes kartu turime pasiekti tai, ko nepavyko praėjusį sezoną. Aišku, kamuolys apvalus, todėl nieko negali žinoti (juokiasi).
– Praėjusį sezoną Palangoje kartu dirbote su Renaldu Seibučiu, kuris savo ankstyvoje trenerio karjeroje palypėjo laipteliu aukščiau ir išvyko dirbti į Kauno „Žalgirį“. Ko palinkėtumėte Renaldui?
– Labai džiaugiuosi už Renaldą, jam buvo pirmieji metai dirbant asistentu, su žaidėjais daug dirbdavo individualiai. Bandžiau jam padėti iš savo pusės ir perduoti kažkokių žinių, kadangi šešerius metus buvau LKL. Ne veltui jis yra „Žalgiryje“, jam labai tinka įgūdžių trenerio vaidmuo, nes vasarą rengdavo ir įvairias stovyklas jaunimui, čia yra būtent jo sritis.
