Užvertę galvas į dangų dairomės skrendančio gandro. Sakoma, jei pamatysi jį plačiai išskėtusį sparnus, ir pats tais metais skraidysi. Teisybė ar ne, bet gandras ant sparnų parneša tikrąjį pavasarį, dovanojantį mums saulę ir gyvenimo džiaugsmą. O kaip kitaip gali pavadinti iš visų kampelių skambančias giesmes, čirškėjimą, čirenimą, ciksėjimą, cypavimą? Ventės rage dirbantis ornitologas VYTAUTAS EIGIRDAS sako, kad Lietuvoje yra net 390 paukščių rūšių. Visų pažinti neįmanoma, tačiau bent kelis – pabandykime.
Paukščiai yra spalvingiausia ir muzikaliausia gamtos dovana žmogui, bet pažinti šiuos slapukus nelengva – net mokslininkai apie paukščius žino nedaug. Iki šiol nesuprantama, kaip vos 20 gramų sverianti šelmeninė kregždutė, taip pat kaip ir gandras, nuskrenda 10 tūkst. km į Afriką žiemoti ir pavasarį iš ten grįžta tiksliai į savo lizdą.
Padeda žiedavimas
Kad galėtų perėti ten, kur nėra nakties, poliarinė žuvėdra apskrenda pusę Žemės rutulio – 17 tūkst. km. Raudonkepuris čimčiakas atskrenda žiemoti Lietuvon, o prieš kelerius metus šį paukštį Norvegijoje pagavo: ant žiedo užrašyta taip, kaip ant daugelio žaislų, tik „made“ nėra – pasirodo, jis sužieduotas 300 km nuo Korėjos sienos. Paukščių ištvermė ir galimybės neribotos, o pažinti jas padeda žiedavimas, nuolat suteikiantis naujos informacijos.
Palydoviniais siųstuvais nustatyta, kad vienas paukštukas per šešias paras nesustodamas nuskrido 12 tūkst. km iš Naujosios Zelandijos į Aliaską. Iš lizdo išskridę juodojo čiurlio jaunikliai gali beveik trejus metus skraidyti nenutūpdami: mokslininkai ištyrė, kad jiems ilsintis išsijungia vienas smegenų pusrutulis, todėl paukščiai snausdami sklendžia kur nors padangėje. Anksčiau Lietuvoje žiemoti likdavo tik silpniausios, migruoti nepajėgiančios gulbės, bet jau kelerius metus Kaune, Nemune prie hidroelektrinės ir Šančiuose, žiemoja maždaug tūkstantis gulbių. Šylant klimatui, keičiasi ir paukščių elgsena.
„Žiedavimas parodo, iš kur gulbė atskridusi. Didelių paukščių nebūtina net pagauti – žiedo informaciją galima perskaityti per atstumą. Jau yra ir žiedų su palydoviniais siųstuvais, jie suteikia galimybę stebėti migruojančius paukščius. Šiemet du tokius žiedus uždėjome žąsims“, – pasakoja Ventės rage paukščius žieduojantis V. Eigirdas.
Laikrodis nereikalingas
Lietuvoje paukščiai žieduojami nuo 1929 metų. Per šią vietą einančiu paukščių migracijos taku kasmet praskrenda apie 300 tūkst. sparnuočių. Ventės rago ornitologinė stotis turi didžiausias pasaulyje – 25 metrų aukščio ir 120 metrų ilgio – paukščių gaudykles. Jomis pagaunama daugiausia Lietuvoje sužieduojamų sparnuočių.
Žiemą ir pavasarį naudojamos voratinklinės gaudyklės, ornitologai jas tikrina kas valandą. Iš viso Ventės rage per metus sužieduojama apie 100 tūkst. sparnuočių. Informacija apie sužieduotus paukščius perduodama Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje veikiančiam Lietuvos paukščių žiedavimo centrui. Į jį iš viso pasaulio suplaukia ir pranešimai apie pastebėtus mūsų šalyje sužieduotus paukščius.
Paukščiai žieduojami daugelyje pasaulio šalių. Didžiojoje Britanijoje per metus sužieduojama milijonas, Belgijoje – 600 tūkst., Švedijoje, Suomijoje – po 300 tūkst., o Latvijoje ir Estijoje – tik po 30 tūkst. sparnuočių.
Šėtoje (Kėdainių r.) užaugęs V. Eigirdas sparnuočiais susidomėjo vaikystėje, o prieš ketverius metus šis pomėgis tapo pagrindiniu jo užsiėmimu. Vytautas sako, kad ornitologams laikrodžio nereikia – jų darbo laiką nustato gamtos ritmas. Pavasarį paukščių į gaudykles papuola nedaug, todėl galima važiuoti jų žieduoti ir į kitas vietas. Antroje vasaros pusėje, kai vaikus išveda ir būriuotis pradeda varnėnai, dangus virš Ventės rago pajuosta, todėl ornitologai prie gaudyklių išsiruošia švintant.
O sutemus, jei dar turi jėgų ir ūpo, pasilieka žieduoti šikšnosparnių. Jie labai gudrūs – randa išėjimą net iš zigzaginių gaudyklių, skraido jose laisvai ir nelenda į siauras angas, todėl ornitologams tenka juos gaudyti tinkleliais.
„Pernai Ventės rage sužiedavom pusantro tūkstančio šikšnosparnių. Gavome įdomių pranešimų: du mūsų šikšnosparniai nuskrido į Angliją. Svarstau, ar Klaipėdoje jie negalėjo įlįsti į kokį nors jūrinį konteinerį ir laivu persikelti į salą“, – kraipo galvą Vytautas.
Įdomu pažinti aplinką
Ornitologas V. Eigirdas įsitikino, kad žmonės paukščiais susidomi tada, kai pradeda stebėti aplinką. Jei visą laiką inkilėlyje gyveno zylė, o staiga atskirdo paukštelis raudona uodega, iškart kyla klausimas, kas jis toks. O ten gal paprastoji raudonuodegė apsigyveno.
„Pamato lesyklėlėje naują paukštelį, fotografuoja, siunčia mums. Atsakome visiems. Šis pažinimas suteikia labai daug džiaugsmo, tampa smagiau gyventi. Ir ne tik paukščius reikia pažinti. Prieš kelias dienas netoliese nosį iškišo šermuonėlis. Žiemą jo kailis pabąla, todėl pavasarį jį greitai pastebi plėšrūnai – sniego jau nėra, o jis vis dar baltas“, – su pasimėgavimu dalijasi pastebėjimais Vytautas.
2015 m. gruodžio 24 d. iš Ventės rago ornitologijos stoties voratinklinės gaudyklės Vytautas išėmė retai į Europą užsukantį juodagurklį erškėtžvirblį – iki tol Lietuvoje neregistruotą, 390-ąją paukščių rūšį. Taip pasiseka ne kasmet, pavyzdžiui, pernai neužregistruota nė vienos naujos paukščių rūšies.
Visų paukščių nepažįsta net ornitologai. Vytautas neslepia, kad ištraukęs iš gaudyklės nendrinukę, turi pagalvoti, kokia ji: sodinė ar karklinė. O gal tai – mažoji krakšlė? Tenka praskleisti sparnelį ir suskaičiuoti plunksneles.
Bet paukščius, kurie gyvena šalia, atskrenda į lesyklą, straksi prie daugiabučių ir gieda parkuose, pažinti reikia. Pasidairęs pamatysi, kad aplink ne tik žvirbliai ir tilvikai – baloje už namo gyvena tokių, kad nė įsivaizduoti negalėjai.
Ventės rago ornitologinės stoties direktorius Vytautas Jusys tikina, kad netrukus visi galės pažinti paukščius, nes Ornitologų draugija dar šį pavasarį visuomenei pristatys kišeninį Lietuvos paukščių vadovą.
Blogų paukščių nėra
Paukščiai yra svarbi gamtos dalis, pratęsianti mitybos grandinę.
„Visi paukščiai reikalingi, nėra nė vieno blogo. 2016-uosius Ornitologų draugija skyrė juodajam čiurliui. Tai – paukščiai, nusileidžiantys tik perėti. Jiems labai tinka ventiliacijos angos, nedidelės skylutės. Renovavus daugiabučius, jų neliko, o čiurliai stipriai prisiriša prie savo teritorijos – graudu žiūrėti, kaip jie ten, kur buvo jų skylutės, dar ir po metų grįžę kabo ant sienos. Ieškome kompromisų su projektuotojais, kad paliktų bent kiek angų šiems paukščiams arba pakabintų dėžutes su skylutėmis ir jie galėtų perėti. Ispanijoje čiurliai saugomi, nes sulesa daug skraidančių vabzdžių – uodų ir mašalų“, – tikina V. Eigirdas.
Vytautas prašo atkreipti dėmesį į padangių žirklėmis vadinamas kregždes. Po mėnesio jos grįš ir skubės taisyti žiemos vėjų apgriautus lizdus. Daugelis nenori kregždžių kaimynystės, nes jos teršia balkonus ir šaligatvius. Jei nusprendėte, kad kregždžių jūsų pastogėje neturi būti, reikėtų neleisti joms lipdyti lizdų, o ne ardyti juos tada, kai jau padėti kiaušiniai ar net išsiritę kregždžiukai. Be to, galima po lizdeliais pakalti lentelę ir paukščių išmatos nekris ant šaligatvio.
Net kormoranai, kurie Lietuvoje pavadinti invazine rūšimi ir naikinami, pasak Vytauto, nėra blogi. Žmonės kasmet išpjauna nepalyginamai daugiau miškų, nei jų sunaikina šie paukščiai.
„Rašytiniai šaltiniai byloja, kad kormoranų Lietuvoje buvo ir seniau, tik jie išnyko. Dėl kelių nudžiūvusių medžių kormoranų tikrai nereikia naikinti – juose peri į Raudonąją knygą įrašyti uldukai, meletos. Ištyrus, kuo minta kormoranai, paaiškėjo, kad labai didelę dalį sudaro grundalas – invazinė žuvis, mintanti kitų žuvų ikrais ir mailiumi“, – aiškina Vytautas.
Gina jis ir gandrus, dabar teisiamus dėl zuikių nykimo. Šie paukščiai, pasak Vytauto, daugiausia minta stambiaisiais vabzdžiais, o zuikiai nyksta, nes, suarus visus šlaitus, jiems nebeliko kur gyventi. Nemuno deltoje, kur ūkininkavimas ne toks intensyvus, zuikiai laksto būriais.
Net šikšnosparnio, daugeliui keliančio baimę, nereikia šalintis. Ornitologas tikina, kad jie ypač gerai orientuojasi aplinkoje, o jei aplink kurį nors žmogų skraido daug šikšnosparnių, jam reikėtų dažniau praustis – blogas kvapas pritraukia mašalus, kuriais minta šie paukščiai.
„Man gražu, kai šalia gyvena sparnuočiai. Su visais jais galima susidraugauti. Ypač jaukūs žvirbliniai paukšteliai, todėl užsienyje juos gaudo ir pardavinėja narveliuose. Teko ir man kartą auginti sužeistą alksninuką – tą pačią dieną pradėjo lesti iš rankų. Bet laukinių paukščių negalima gaudyti ir neštis namo, laisvėje užaugusiam paukščiui baisu būti uždarytam narvelyje“, – tikina ornitologas.
Kam paukščiams reikalingos plunksnos?
- Kolibriams leidžia pernešti augalų nektarą.
- Vabzdžialesių paukščių akis apsaugo nuo vabzdžių ir padeda juos lengviau sugauti.
- Apuokams padeda klausytis.
- Pingvinams padeda čiuožti.
- Kai kurie paukščiai plunksnas naudoja vandens jaunikliams į lizdą atnešti.
- Ryškiausias plunksnas turi tulžiai, bitininkai ir žalvarniai.
- Mažiausios plunksnelės dengia kolibrius. Jauniklių plunksnos nesiekia net 1 cm.
- Ilgiausias plunksnas turi stambieji paukščiai. Kondoro plunksna siekia 0,5 m, nedaug trumpesnės jūrinių erelių, gervių, gandrų ir garnių plunksnos.
- Šilčiausi yra ančių (gagų) ir žąsų pūkai.
Daiva Bartkienė, „šeimininkės“ korespondentė. Autorės nuotraukos
