Esame istorinėje Lietuvos vietoje – Kalniškės mūšio vietoje. Čia, kur prieš 72 metus Lietuva pasiekė labai svarbią pergalę. Aš nesuklydau ir nesusipainiojau – taip, Kalniškės mūšis buvo ir lieka labai svarbi ir labai svari mūsų partizanų moralinė pergalė.
Čia keturių būrių kuopa, pasipriešinusi NKVD pulkui, parodė ir įrodė, kad Lietuva nebus klusnių vergų kolonija. Čia lietuviai dar kartą atgaivino Pilėnų legendą ir sutiko geriau žūti, negu vergauti.
Taip, šimtai sovietų karių užėmė Kalniškę, išsiveržti pavyko nedaugeliui mūsų kovotojų. Tačiau pergalės šventė Maskvos kremliuje, savaitę švenčiamas jų gėdingas „denj pobedy“ buvo sugadintas. Sovietų galingiesiems buvo dar kartą parodyta, kad jų pergalė, galvojant apie Lietuvos ir panašių šalių okupaciją, – negarbinga, negraži, nemorali.
Skirtingai, negu mūsų partizanų kova ir žūtys. Taip, kovotojų kūnai buvo numesti pasityčiojimui Simno aikštėje. Mūsų mirusieji būdavo apvagiami, jų kūnai buvo darkomi ir žalojami. Tačiau okupantas pamiršo, kad numesti galima tik kūną, nei žmogaus, nei tautos sielos nenumesi jokiam išjuokimui, jokiam pasityčiojimui.
Todėl ir pats mūšis, ir jo kovotojai netruko tapti legenda. Kalniškės mūšis ir jo vadas Lakūnas, mūšyje žuvusi jo žmona Pušelė – neištrinami mūsų istorijos dalyviai. Jie visiems laikams buvo ir bus gyvi dainose ir legendose.
Ir dar: istorija turi tąsą, bet neturi baigtinio taško. Todėl noriu pasakyti, kad Kalniškės mūšis tęsiasi ir šiandien – ten, kur meluojama ir juodinama mūsų istorija, ten, kur auga abejingumas. Ten, kur menkinamas mūsų valstybingumas. Kalniškės vyrai tam priešinosi prieš 72 metus, mūsų garbės reikalas tam priešintis šiandien.
Todėl kalbėdamas čia žuvusiųjų vaikaičiams ir giminėms, galiu tik palinkėti didžiuotis savo artimųjų poelgiu, jų auka. Tačiau atskirą palinkėjimą noriu išsakyti mūsų menininkams, mūsų kūrėjams. Palinkėjimą – klausimą: kur vaikams ir jaunimui skirtos apysakos ir romanai apie šias kovas? Kur meniniai filmai? Kur kompiuteriniai žaidimai? Lietuvos istorija – tai ne eksponatas, skirtas muziejui, nuo kurio prieš šventes nuvalomos dulkės. Lietuvos istorija – tai nepakartojamų asmenybių ir nepakartojamų gyvenimų, nepakartojamų likimų galerija. Tai – daugybė idėjų ir siužetų kūrybai, tik mokėkime jais pasinaudoti.
Tad – amžinoji šviesa tešviečia visiems čia kritusiems, ir amžinas atminimas telydi visų Lietuvos laisvės gynėjų vardus!
LR seimo narys Žygimantas Pavilionis
