Viščiukus esame linkę skaičiuoti rudenį, todėl tokį spalvingą laiką prasminga pažvelgti į vasarą, kuomet tikėjomės, jog pandemijos bangos nuslūgs, nors jas, tiesa pakeitė kitos – karščio bangos. Tad vasara buvo pripildyta ne tik karščio, tačiau įvairiausių skirtingų festivalių, kultūros ir ne tik renginių. Tarsi po pandeminės stagnacijos žiūrovai ir organizatoriai mėgintų prisivyti praėjusius karantininius mėnesius ir užbėgti už akių, tikėtina, jau į nugaras alsuojančiam karantinui. Todėl, rodos, natūralu, kad perteklius skirtingų kultūrinių ir ne tik renginių bei veiklų, pripildė žmogaus kasdienybę tiek, jog mažai kas bestebino, o kartais tiesiog buvo plaukiama pasroviui tarp paplūdimio ir festivalio, tarp galerijos ir teatro, tarp kavinės ir vakaro prie ežero.
Tačiau yra vietų, kuriose kūrybos procesas įgauna kitokią prasmę ir nėra pavaldus pandemijos ar kitoms baimėms. Jau karantino laisvėjimo metu pradėti žymėti „Gyvosios piligrimystės“ maršrutai atvedė į Šventovę, atvedė į Šiluvą. Todėl natūralu, jog šis kelias buvo pratęstas iki kultūrinės bei kūrybinės realybės. Šiluva yra kupina, ir kupina ne tik pavienių renginių, tačiau konceptualios kūrybinės būties. Buvimo kartu su atvykusiais, buvimo vienas su kitu, drauge esant tokiems atributams kaip malda, šviesa, viltis, tikėjimas. Visų tų žmogui svarbių reiškinių, kurie kartais, tikėtina, jog per klaidą buvo priskiriami silpnumui, tačiau būtent šiandien, kaip niekad, yra reikalingi.
Pastebėtina, jog kūrybos aktas, gebėjimas prisidėti prie Dieviškosios kūrybos ir šiam reiškiniui leidus skleisti regimojoje tikrovėje, suteikia žmogui ne tik savotišką galią, tačiau ir papildo jo dvasinio išgyvenimo pagrindą. Filosofas Antanas Maceina savo tekste „Dievas ir Žmogus“ teigia, jog būtent kūryba ir atskleidžia žmogaus kelią, jo santykį, o tiksliau esatį iš Dieviškosios kilmės: „Iš tikro kūryba dar labiau atskleidžia žmogaus galią ir jo dieviškąją kilmę, negu pažinimas. Pažinimas eina daugiau, kaip sakėme, į išviršinį pasaulį. Kūryba tuo tarpu daugiau atpalaiduoja išvidines žmogaus dvasios sritis. Iš savo kūrinių žmogus prabyla pačiomis savo gelmėmis.“[1] Kūryba yra savotiškas mediatorius, tarpininkas jungiantis regimąjį ir neregimąjį pasaulį, nes dažnai gimstanti kaip idėja, mintis, vienoks ar kitoks dvasinis aktas, realizuojasi per regimybę, materialią būtį. Tai nėra tapatu pažinimui, tačiau gali vesti jo link. Pažinimui galima suteikti dokumentacijos aliuziją – jis aprašo, apžvelgia tai, kas jau yra, kūryba ne tik sukuria kažką, ko galbūt nėra, tačiau leidžia pajausti tai, kas nepažinu. Pamatyti tai, kas akimis gali būti nematoma. Todėl krikščioniškame pasaulyje išgyvenama neregimosios tikrovės artumas per regimybę, kuri prisotinta dvasinės prasmės.
Būtent toks regimybės išgyvenimas per dvasinę prasmę materializuojasi Šiluvos šventovėje. Šis procesas vyksta keliais lygmenimis. Pradedant fizine ir dvasine piligrimyste, kuri, rodos tetrunka keliolika kilometrų, tačiau prasmingai atveda į šventovę. Penki „Gyvosios piligrimystės“ maršrutai išminti, sužymėti ir veda link Šiluvos. Šį dvasinį gamtos pripildytą potyrį pakeičia žmogaus kūrybos paliestas miestelis. Architektūros kūriniai – nuo Vėlyvojo baroko ir Tomo Podgaiskio skulptūrų Bazilikoje bei modernistinės Antano Vivulskio Apsireiškimo koplyčios iki šiuolaikinio meno bienalės, kuri jau antrą kartą paliečia Šiluvą. Tačiau menas ne tik paliečia vietą, bet ir meno kūrėjai tampa paliesti Šiluvos, todėl nenuostabu, jog Apsireiškimo stebuklu garsėjančioje Šiluvoje šiemet bienalės tema yra „Paliestoji žemė“. O Šiluvos žemę fiziškai šiemet palietė arba dar palies apie trisdešimt menininkų iš viso pasaulio, kurie kūrė liepos mėnesį simpoziumo metu bei rugpjūtį, o jų dalis jų prisilietimo ženklų lieka Šiluvoje. Beje, žinia sklindanti iš Lietuvos ir Šventovės ne tik sukvietė menininkus į taškinį vasaros momentą būti Šiluvoje, tačiau taip pat nukeliavo į kitas šalis, kuriose kuriama būtent Šiluvos bienalės ir „Paliestosios žemės“ tema – nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki kaimyninės Ukrainos.
Prisilietimai išgyvenami ne vien šiuolaikinio meno, performanso ar hapeningo pavidalais, tačiau ir sintezėje su muzika bei vietos pažinimu, todėl liepos 24 d. Šiluvoje vyko Bažnyčių naktys. Jų metu Šv. Mišiose gaudė „Šatrijos“ choro balsai, vakare vyko ekskursijos, Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilikoje panirome į muzikos valandą bei gaudžiančius argonus. O taip pat visomis liturginėmis spalvomis nušvito baltoji Apsireiškimo koplyčia.
Tiesa, jog Šiluvoje gimsta ne tik menas, tačiau ir teologinės bei turizmo mokslinės minties vaisiai, dar birželio mėnesį įvykusi tarptautinė konferencija, kurios metu su tyrėjais diskutuota piligrimystės ir religinio turizmo klausimais. Tad Šiluvos šventovėje Stebuklas glaudžiai siejasi su žmogiškąja kūryba ir padeda šiai atsiskleisti. Šioje vietoje atvykusius turistus kviečiame tapti piligrimais, o piligrimus – gailestingumo žmonėmis. Nes Šiluvos šventovėje svarbu yra ne tik pažinimas, tačiau ir kūryba, todėl drauge kuriame – santykį su mokslu, su šiuolaikiniu menu, santykį su muzika, su šviesos žaismu, su šokiu, teatru, o svarbiausia, santykį su vienas kitu. Spalvingą veiklomis vasarą rugsėjo pradžioje vainikavo Didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai, kuriuos dar kartą buvo išjausta, jog Šiluva, piligrimystė bei keliai į šventovę ne tik neužaugo piktžolėmis, tačiau yra gyvi savo ir mūsų kasdienybėje.
Laukiame atvykstant į Šiluvos šventovę ir ją patiriant visomis įmanomomis priemonėmis bei prasmėmis. Visą informaciją apie pamaldas, lankytinas vietas, „Gyvosios piligrimystės“ maršrutus, piligrimų centro darbo laiką bei renginius galite rasti www.siluva.lt bei socialinio tinklo Facebook paskyroje „Šiluvos šventovė“.
[1] Maceina Antanas. Dievas ir žmogus, p. 51.
VšĮ Šiluvos piligrimų centro informacija
