Turkija yra viena iš septynių pasaulio šalių, kurios gamtoje užauginama tiek maisto produktų, jog jais galima išmaitinti visus šalies gyventojus, taigi nenuostabu, jog tradicinės turkiškos virtuvės išskirtinumas – vietiniai, itin švieži produktai bei vyraujanti plati patiekalų įvairovė, kuri kinta, priklausomai nuo šalies regiono ar metų laikų. Pavyzdžiui, turkai gali didžiuotis daugiau nei 360 skirtingų sriubų rūšių – tai beveik kasdien vis kitas sriubos receptas ir taip visus metus! Turkiškos nacionalinės virtuvės raidai daugiau nei 1300 metų, o jos kulinarinės tradicijos istoriškai remiasi Osmanų imperijos paveldu bei jungia Vidurio Rytų, Vidurinės Azijos ir Balkanų virtuvės akcentus. Svarbiausias krašto ūkis nuo seno buvo gyvulininkystė, o tai, jog Turkijos ir aplinkinių vietovių klimatas itin tinkamas būtent avininkystei, lėmė, jog aviena ar net avių pienas iki šiol vaidina ypatingai svarbų vaidmenį tradicinėje turkų virtuvėje. Ėriuko mėsa yra populiariausių turkiškų patiekalų pagrindas, pavyzdžiui tradicinio „köfte“ – grilyje keptos mėsos kukuliai, pateikiami su pomidorų salotomis, gardintomis pipirais (turk. „ezme“). Dauguma, turbūt, esame ragavę Turkijos nacionalinio patiekalo – kebabų, tačiau, ar, žinojote, jog Turkijoje jų taip pat yra daugiau nei 300 rūšių, o skoniai gali smarkiai skirtis nuo mums pažįstamų, randamų vietinėse greito maisto užkandinėse, tai gali būti ir į pitos paplotėlį įvyniotos ėrienos kepenėlės, pagardintos pomidorų pasta ir svogūnais.
Turkiški patiekalai pasakoja skonių istorijas, kurios šimtmečiais formavosi ir iki šių dienų atkeliavo patobulėjusios, pasipildžiusios moderniais akcentais. Ogmijos miestelyje įsikūrusio autentiškos, tradicinės Viduržemio jūros virtuvės skoniais viliojančio restorano „Meze“ šefas, graikų kilmės Christosas Georgogiannopoulos pasakojo apie vieną iš čia siūlomų pagrindinių patiekalų ir jo istoriją: „Mūsų restorane visi patiekalai ne tik yra serviruojami tradiciniuose induose, tačiau ir išlaikant autentišką jų patiekimo būdą. „Kleftiko“ – lėtai kepta aviena ant stalo yra patiekiama kepimo popieriuje, kuris primena ryšulėlį. Mėsos skoniui pagerinti ji būdavo apdengiama įvairiais lapais ir, tuomet, duobutė su besitroškinančia mėsa būdavo užpilama žeme 4-5 valandoms. Šiais laikais „Kleftiko“ gaminimo būdai yra pakitę, tačiau aviena, pagardinta įvairiais prieskoniais bei daržovėmis, išlaikė savo išskirtinį skonį bei dėl lėto kepimo yra ypatingai minkšta, tiesiog burnoje tirpstanti.“
Priešingai dažnai vyraujančiai nuomonei – turkiška virtuvė nėra labai aštri, joje naudojami lengvi prieskoniai ir padažai, kurių pagrindinis tikslas yra išryškinti natūralų maisto skonį, o ne jįužgožti. Populiariausi naudojami prieskoniai: krapai, mėtos, petražolės, cinamonas, česnakai, kmynai ir žagarėliai, su mėsos ir daržovių patiekalais dažnai pateikiamas jogurtas.Turkiškos virtuvės pagrindą sudaro ryžiai, kviečiai ir daržovės, o be avienos čia taip pat dažnai sutinkami paukštienos patiekalai ir jūros gėrybės.
Turkijoje prie pietų ar vakarienės stalo šeima, giminės ar draugai, verslo partneriai sėda ilgam, vaišės gali trukti dvi ar net tris valandas, tad čia nieko nestebina „meze“ (liet. užkandžių) gausa dar prieš pagrindines vaišes. Užkandžiams pateikiamos lėkštės su skirtingais karštais, šaltais patiekalais – sriubomis, salotomis, ant grilio keptomis daržovėmis bei mėsa. Vienas įdomesnių užkandžių – pikantiški sūrio pyragėliai „Feta Me Meli“ su medumi ir sezamo sėklomis, juose susipinančių skonių gama – nuo sūraus iki saldaus – sužadina skonio receptorius atkeliaujantiems pagrindiniams patiekalams.
Turkiška virtuvė yra išties vertas atrasti kulinarinis pasaulis ne vien dėl čia sutinkamos turtingos skonių įvairovės, tačiau ir atstovaujamos geriausiai pasaulyje subalansuotos Viduržemio jūros virtuvės, kurioje telpa visa sveikos mitybos piramidė!
Meze restorano informacija
