Vaidas Šalaševičius
Regionų verslo plėtros asociacijos prezidentas, UAB „Justicija“ direktorius
Dažnai iš politikų girdime, kad smulkus ir vidutinis verslas – svarbiausias ekonomikos augimo veiksnys, turintis esminį poveikį šalies ūkio plėtrai ir socialiniam stabilumui. Pridurčiau, kad smulkaus ir vidutinis verslas yra ypatingai svarbus bendrojo vidaus produkto augimui, naujų darbo vietų kūrimui, regionų socialinių-ekonominių skirtumų mažėjimui, regionų ekonomikos stiprėjimui, gamybinių jėgų ir eksporto plėtotei, kriminogeninės būklės gerėjimui, šalies vidurinės klasės kūrimui.
Atrodytų, jog tai yra svarbiausi Lietuvos tikslai, kurių turėtų siekti valdžia, tačiau šiandien apie smulkaus ar pradedančiųjų verslą skatinimą nesigirdi. Lietuvos regionų miesteliuose smulkūs ar šeimyniniai verslai, dėl besitraukiančios rinkos nesustabdomai mažėjant gyventojų skaičiui, sunkiai išsilaiko ir bėgant laikui neatrodo, kad plėstųsi, o, atvirkščiai, traukiasi, neatlaikę konkurencijos su prekybos tinklais ar kitais dideliais verslo rykliais. Jau darosi retas reiškinys didesniame miestelyje rasti maisto produktų parduotuvę, nepriklausančią vienam ar kitam tinklui, o jeigu dar randi, tikėtina, kad po metų kitų ant jos sienų jau kabės visiems žinomas prekinis ženklas. Panašios tendencijos išlieka degalinių, autoservisų, kavinių, vaistinių ar knygynų srityje. Šiais metais ypatingai sunki situacija regioninių statybos ir su juo susijusių įmonių sektoriuje.
Sudėtingos sąlygos mažam verslui gauti paskolą iš bankų – dar viena kliūtis pradėti, vystyti ar plėsti verslą bei gauti ES paramą. Pats Europos Centrinis Bankas pripažįsta, kad dabar Europoje bankai atmeta 18% mažų įmonių paskolų prašymų, o 2% mažo verslo įmonės atsisakė imti paskolas dėl pernelyg didelės kainos. Lietuvoje šie skaičiai, tikėtina yra daug didesni. Na, o biurokratizmas ir kontroliuojančių institucijų požiūris į pradedantį ar smulkųjį verslininką apskritai reikalauja kitos temos, nes, kaip rodo mano ilgametė patirtis verslo konsultacijų ir teisės srityje, tai dažniausia kreipimosi į verslo konsultantus ar teisininkus priežastis.
Žinant, kad atotrūkis tarp Vilniaus ir kitų Lietuvos regionų sparčiai auga, atrodo, kad sostinės centrinė valdžia tai dažnai pamiršta arba tiesiog nežino, ką daryti. Todėl reikėtų labiau įsiklausyti į politinių ir verslo lyderių regionuose nuomonę, nes kiekvienas miestas turi savo specifiką, geografiją ir problematiką. Panaikinus apskritis, vienintelė formali institucija, turinti vertikalią sąsają su centrine valdžia, liko regionų plėtros tarybos. Jose absoliučią daugumą sudaro tik regiono savivaldybių vietos valdžios atstovai. Vietinio verslo, socialinių partnerių ar mokslo atstovai jos veikloje beveik nedalyvauja, be to, jų veikla nėra aiškiai koordinuojama ir neduoda norimo rezultato. Nors tai pagrindinė institucija, tvirtinanti regionų plėtros planus bei teikianti siūlymus Vidaus reikalų ministerijai ir Nacionalinei regioninės politikos tarybai regioninės politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimais.
2016 metais iš Vyriausybės mes gauname pažadą, kad 2014–2020 m. į regioninę politiką bus nukreipta 16,8 proc. Europos Sąjungos investicijų arba 1,15 mlrd. eurų, tačiau didelė dalis verslui skirtų ES priemonių, turėjusių startuoti šių metų pradžioje, buvo nukeltos į 3-ią ar 4-tą šių metų ketvirčius, taigi regionai ir verslas tiesioginę šių priemonių naudą pajus tik kitais metais. Pažadėtoms priemonėms startavus dar šių metų pradžioje, jų atnešamą naudą regionai, verslas ir pagaliau paprastas darbuotojas būtų pajutęs dar šiais, verslui regionuose nelengvais, metais. Ūkio ministro paklausus, kodėl ir taip vėluojančios ES paramos priemonės nukeliamos, atsakymas buvo nuoširdus – vis nepavyksta suderinti su Finansų ministerija, tačiau tai neskamba pateisinančiai, nes Finansų ministerija yra vyriausybės dalis, o finansų ministrą delegavo ta pati pagrindinė valdančioji partija.
Reikia pripažinti, jog žinia, kad 2015 m. pabaigoje Vidaus reikalų ministerija pagaliau patvirtino 10-ties šalies regionų teritorijų vystymo 2014-2020 m. programas tikrai buvo gera, tačiau tam prireikė net trejų metų. Taigi eilinį kartą vėlavimai labai dideli, todėl apie rezultatus šiandieną net sunku kalbėti, o šios Vyriausybės kadencija ir įgaliojimai jau eina į pabaigą. Be to, šios programos ir strategijos turėjo būtų ES paramos skirstymui regionams pagrindas ir kryptis, tačiau, mano žiniomis, ES paramos skirstymo kryptys ir gairės buvo paskelbtos daug anksčiau. Taigi norima kaip geriau, o gaunasi kaip visada. Centrinė valdžia iš viršaus nuleidinėja sprendimus, tarsi geriausiai suprastų regionų problematiką ir specifiką, nors, mano nuomone, šie sprendimai ir kryptys turi išeiti iš apačios. Juk tokia ir yra regionų plėtros tarybų funkcija.
Iš mano čia jau išsakytų minčių apie smulkaus ir vidutinio verslo situaciją ir vystymąsi regionuose, jo svarbą formuojant valstybės regioninę politiką, formuojasi konkretūs siūlymai, galintys bent iš dalies paskatinti verslo, o kartu ir pačių regionų spartesnį vystymąsi:
- Nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos būtų sudaromas probleminių savivaldybių sąrašas;
- Inicijuoti LR Regioninės plėtros įstatymo pakeitimus, nustatant, kad trečdalį regionų plėtros tarybų narių sudarytų atstovai, deleguoti socialinių – ekonominių partnerių – verslo asocijuotų struktūrų skėtinių organizacijų bei į regionų plėtros tarybų narius įtraukiant regiono švietimo institucijas aukštųjų mokyklų ir profesinio rengimų centrų atstovus;
- bendradarbiaujant su verslu, verslo asocijuotomis struktūromis, atsižvelgiant į regionų specifiką, Švietimo ir mokslo ministerijai parengti profesinio rengimo centrams bendradarbiavimo su regiono verslo įmonėmis strategijas, raginti tokias strategijas pasirengti ir aukštosioms mokykloms;
- pasinaudojant ES lėšomis, regionuose besikuriančiam verslui kompensuoti dalį investicinių kaštų;
- regionuose investuojančiam ir naujas darbo vietas ten kuriančiam verslui taikyti didesnę pelno mokesčio lengvatą nei 50 procentų nuo investuotų lėšų, kaip yra dabar;
- teikti materialią ir nematerialią paramą regioninėms savivaldybėms, vystant jau įsteigtas laisvąsias ekonomines ir pramonines zonas;
- minimalios algos dydžio nustatymą diferencijuoti pagal verslo specifiką ir darbuotojo darbo vietą regione, jos nekeliant arba keliant tik atsižvelgus į regioninio verslo situaciją;
- Pradedančio smulkaus verslo darbuotojams regionuose pirmais metais dvigubai padidinti neapmokestinamųjų gyventojų pajamų dydį.
Ir pabaigai, atrodytų banalus, tačiau, mano nuomone, labai svarbus regionams siūlymas – tai piliečių švietimas ir verslumo ugdymas nuo mokyklos suolo, nes čia yra ta terpė, kur pradeda formuotis asmenybė, jos kritiška nuomonė, aplink vykstančių procesų ir pagarbos valstybei ir jos žmonėms, taip pat ir verslininkams, suvokimas. Todėl vertėtų kalbėti ne tik apie verslą ir verslininką kaip reiškinį, o apie verslumą plačiąja prasme. Daugeliui verslus žmogus pirmiausia asocijuojasi su darbštumu, kūrybiškumu, drąsa, atkaklumu ir lyderyste. Verslus žmogus – tai ne tik verslininkas, tai ir sėkmingas vadovas, vadybininkas, amatininkas ar ūkininkas, pagaliau tai ir tam tikros srities laisvai samdomas specialistas ar darbuotojas, sugebantis darbdaviui ar užsakovui už savivertę atitinkančią kainą parduoti savo žinias ir gebėjimus. Žmogaus verslumui didžiulę įtaką turi ne tik žinios, bet ir asmenybės drąsa bei kūrybiškumas. Ar ne šių savybių mums labiausiai trūksta Lietuvoje? Ar ne naujų lyderių trūkumu skundžiasi verslas, politikai ir pati visuomenė? Ar ne naujų idėjų ir kūrybiškumo mes taip pasigendame?
Teisinės paslaugos | Buhalterinė apskaita | Įmonių steigimas | Įstatų keitimas
