Neseniai su krūties vėžiu sergančiomis lenkėmis atlikto tyrimo metu atskleista, kad moterys, kurių kraujyje mikroelemento seleno koncentracija buvo mažiausia, turėjo mažiau galimybių išgyventi, palyginti su tomis, kurių seleno kiekis kraujyje buvo gerokai didesnis.
Remiantis naujojo moksliniame žurnale „Krūties vėžio tyrimai ir gydymas“ (angl. Breast Cancer Research and Treatment) paskelbto tyrimo1 duomenimis, jei Jums nustatė krūties vėžį, galimybės išgyventi bus kur kas didesnės, jei Jūsų kraujyje bus pakankamai seleno. Tyrime dalyvavo 546 lenkės moterys, kurioms nustatytas invazinis krūties vėžys. Iškart po diagnozės nustatymo pagal mikroelemento seleno rodiklius kraujyje tiriamosios buvo suskirstytos į keturias grupes (kvartilius).
Mažiau seleno, mažesnis išgyvenamumas
Įdomupaskaityti
Tuomet mokslininkai stebėjo moteris nuo diagnozės nustatymo iki mirties (vidutiniškai beveik ketverius metus). Nustatyta, kad mažiausio seleno kiekio grupėje penkerius metus išgyveno 68,1 % tiriamųjų, o didžiausio mikroelemento kiekio grupėje išgyvenamumas per tą patį laikotarpį buvo net 82,5 %. Kitaip tariant, kuo daugiau seleno kraujyje, tuo daugiau galimybių išgyventi.
Lietuvių mityboje trūksta seleno
Daugelis žmonių net nenutuokia, koks svarbus yra selenas, nors šis mikroelementas yra būtinas žmogaus sveikatai. Jis būtinas daugiau negu 25 skirtingų nuo seleno priklausomų baltymų (seleno baltymų) veiklai organizme. Seleno baltymai valdo imuninę sistemą ir yra svarbūs vėžio prevencijai, nes priešinasi auglio susidarymą galintiems lemti DNR pažeidimams.
Lietuva, Lenkija, kaip ir didžioji Europos dalis, yra ta pasaulio sritis, kurioje seleno kiekis maiste, palyginti su tokiomis valstybėmis kaip JAV, yra ganėtinai mažas. Vidutinis lietuvis su maistu gauna maždaug 40–50 mikrogramų seleno per dieną, o kai kuriose Amerikos dalyse šis skaičius du ar daugiau kartų didesnis.
Užfiksuota ankstesnių tyrimų metu
Seleno vaidmenį vėžio prevencijos srityje patvirtina ir keletas ankstesnių tyrimų. 2012 m. Švedijoje su 3 146 krūties vėžiu sergančiais tiriamaisiais atlikto tyrimo2 metu nustatyta, kad tie, kurių seleno suvartojimas iki nustatant diagnozę buvo didžiausias, turėjo 31 procentu daugiau galimybių išgyventi, palyginti su tais, kurie suvartodavo mažiau seleno.
Keletą metų anksčiau, 1996 m., Amerikos mokslininkas Larry C. Clark iš Arizonos universiteto paskelbė tyrimą3, kurio rezultatai rodo, kad kasdien papildant mitybą 200 mikrogramų organinio seleno mielių, prostatos vėžio rizika sumažėja 63 %, storosios žarnos vėžio – 58 %, o plaučių vėžio – 46 %.
Įsisavinama beveik 90 %
Tyrimo metu naudotos seleno mielės, kadangi šios formos seleną organizmas įsisavina geriau negu kitokių formų, ypač neorganinį seleną. Danijos bendrovė sukūrė unikalias seleno mieles, kurių sudėtyje yra daugiau negu 20 skirtingų organinio seleno rūšių. Dokumentais patvirtinta, kad organizmas įsisavina 88,7 % šio preparato sudėtyje esančio seleno, todėl jis buvo naudojamas keleto klinikinių tyrimų, pavyzdžiui, novatoriškojo 2013 m. atlikto „KiSel-10“ tyrimo, paskelbto „Tarptautiniame kardiologijos žurnale“ (angl. International Journal of Cardiology), metu.
Kam reikalingas šis papildas?
Selenas yra natūralus mikroelementas, kurį augalai įsisavina iš dirvožemio. Žmonės gauna seleno valgydami šiuos augalus arba juos vartojusių gyvulių mėsą. Europa yra mažai seleno suvartojanti sritis, kadangi žemės ūkio plotuose šio gyvybiškai svarbaus mikroelemento yra nedaug. Didžiojoje Europos dalyje vidutiniškai seleno suvartojama mažiau negu pusė kiekio, kurį rekomenduoja suvartoti ekspertai.
Šaltiniai:
1) Serum selenium levels predict survival after breast cancer
Breast Cancer Research and Treatment, 2017, October 17 (paskelbta leidinio pirmuosiuose puslapiuose).
2) Selenium intake and breast cancer mortality in a cohort of Swedish women.
Breast Cancer Research and Treatment, 2012;134:1269-77.
3) Effects of selenium supplementation for cancer prevention in patients with carcinoma of the skin. A randomized controlled trial. Nutritional Prevention of Cancer Study Group.
Journal of the American Medical Association, 1996, Dec. 25;276(24):1957-63.
