Žmonės dabar nori prabangos – kaimas kaip kaimas jiems nebeįdomus, tai tik vieta atsipalaiduoti, pasislėpti nuo pažįstamų. Kaimo turizmo sodybos vertinamos dėl gražios aplinkos, erdvumo, ramybės. Pačioje pradžioje miestiečiai dar norėjo sugrįžti į kaimą, jautė jam nostalgiją, o štai dabar tokio poreikio nėra, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Lazdijų rajone, Grabaukos kaime netoli Krosnos pernai įkurto „Audros vienkiemio“ savininkė Audra Kimbirauskienė.
Poreikis yra, bet ne toks didelis
Jonas ir Audra Kimbirauskai kaimo turizmo sodybą įkūrė protėvių žemėje, visai šalia miško, kur savo svečiams siūlo grybauti, uogauti, klausytis paukščių koncertų, su vaikais stebėti gamtą. Bet dažniausiai jie atvažiuoja švęsti.
– Gyvename iš pobūvių. Pernai įsikūrę, šiemet jau plečiamės – įrenginėjame 60 vietų salę, nes dažniausiai atvyksta daug žmonių. Sulaukiame ir pavienių poilsiautojų, bet tokių tik vienas kitas, – neslėpė J. Kimbirauskas.
„Audros vienkiemio“ savininkai sutiko, kad kaimo turizmo sodybų poreikis yra, tačiau ne toks didelis, kaip norėtųsi. Kimbirauskai turėjo sodybą, norėjo ją atgaivinti, tad investavo į kaimo turizmo verslą, tačiau kada atsipirks investicijos, lazdijiškiai nesvarsto – sako, kad tai priklausys nuo svečių srauto.
Daug optimistiškesnė šalia Klaipėdos kaimo turizmo sodybą „Župė“ įkūrusi Edita Daugėlienė: šioje sodyboje vestuves ir jubiliejus mėgsta švęsti ne tik klaipėdiškiai, bet ir kauniečiai, vilniečiai, atvyksta daug svečių iš Latvijos. Bet norinčiųjų apsistoti „Župėje“ netrūksta ir darbo dienomis – visai greta kaimo turizmo sodybos šurmuliuoja Dinozaurų parkas.
– Labai svarbu, kad šalia sodybos būtų traukos objektų. Žmonėms būtinai reikia veiklos, – „Ūkininko patarėją“ užtikrino E. Daugėlienė, tačiau tuoj pat pripažino, kad daugiausia pajamų gauna ne iš pavienių svečių, o iš rengiančių sodyboje pobūvius jubiliatų ir vestuvininkų.
Editos nuomone, tokiems svečiams vien gražios vietos neužtenka – būtinas privatumas, daug vietos, aukšta aptarnavimo kokybė ir, be abejonės, geras maistas. Jei maisto trūktų arba jis būtų neskanus, ilgai neištemptų – tokie dalykai verslą gali sugadinti nepataisomai.
Klangių kaime (Jurbarko r.) įsikūrusios kaimo turizmo sodybos savininkas Česlovas Letukas porą metų stengėsi neįsileisti į savo valdas pokylių, tačiau pamatė, kad priimdamas pavienius poilsiautojus uždirba tik žoliapjovės benzinui. Norinčiųjų klausytis lakštingalų, mėgautis kaimo tyla ir vaikščioti basomis rasotoje žolėje – vienetai.
– Kaimo turizmą vadinu verslu, bet naudos iš jo kaip iš verslo neturiu – laimė, esu ūkininkas, prižiūriu sodą, vežu į Rygą parduoti obuolius. O užsisakiusieji vietas per tinklalapį „Booking“ ir atvažiuojantieji pernakvoti – labiau žaidimas nei verslas. Gegužę nakvojo penki, birželį tikiuosi sulaukti gal daugiau svečių, – sakė Č. Letukas.
Trylika metų kaimo turizmo paslaugą teikiantis ūkininkas svečius vaišina paties pagamintu vynu, siūlo pusryčiauti pavėsinėje, pasistatyti sode palapinę ar net pernakvoti ant šieno. Česlovas įsitikinęs, kad kitokių pramogų jo svečiams nereikia – žmonės atvažiuoja pernakvoti, pasimėgauti tyla ir ramybe, o kam reikia – tas ir pramogų susiranda. Sako, pernai žydų šeimai Klangiuose taip patiko, kad atostogas dešimčiai dienų prasitęsė.
Reikia turėti kuo sudominti
Dauguma panemunės krašto kaimo turizmo sodybų gyvena iš pobūvių – vestuvių, jubiliejų rengimo, nes į juos vienu metu atvyksta daug žmonių ir užsako daug maitinimo, apgyvendinimo paslaugų.
– Ir taip yra visoje Lietuvoje. Mums tai skaudi problema, nes jei savaitgalį panemune keliaujanti šeima nori kur nors apsistoti, visos kaimo turizmo sodybos būna užimtos. Pobūvių organizavimas neturėtų vadintis kaimo turizmu, – mano Jurbarko turizmo ir verslo centro vadovė. Gaiva Mačiulaitienė. Ji įsitikinusi, kad tokios sodybos kaip Č. Letuko daugiau poilsiautojų galėtų sudominti edukacinėmis programomis – ir nebūtinai jas turėtų rengti patys, galėtų pasitelkti bendruomenes. Gražių pavyzdžių jau yra: „Vila Bisena“ savininkas rengia pasijodinėjimus žirgais, Anžela Ašmonienė Smalininkuose bendradarbiauja su kartodromu. Aktyvios pramogos lemia apgyvendinimo paslaugų paklausą, žmonės atvažiuoja ne tik savaitgaliais. Deja, daugelyje sodybų, net ir labai gražių, šeimoms su vaikais nėra ką veikti.
Tačiau tikrai ne visos Lietuvos kaimo turizmo sodybos gyvena iš pobūvių organizavimo. Kaimo turizmo asociacijos vėliavą šiemet iš jurbarkiečių perėmusios Anykščių r. savivaldybės administracijos direktorė Veneta Veršulytė įsitikinusi, kad kaimo trauka priklauso nuo turistinių objektų – žmonės važiuoja ten, kur yra ką pamatyti.
– Maža pasakyti, kad turizmui mūsų savivaldybė suteikė politinį prioritetą – mes stengiamės, kad į Anykščius atvažiuotų kuo daugiau žmonių, todėl kasmet atveriame bent po vieną turistinį objektą. Šiemet visą Lietuvą nustebinsime medžių lajų taku. Atvykstantieji turės kur akis paganyti, patirti naujų įspūdžių, o ilsėtis liks kaimo turizmo sodybose. Svetingas mūsų kraštas, – „Ūkininko patarėjui“ sakė V. Veršulytė.
Pirmąjį Lietuvoje turizmo klasterį įkūrę anykštėnai svečiams siūlo 2–3 dienas trunkančių kultūrinių, sveikatinimo, pramogų paslaugų kompleksą, o klasterio valdybos pirmininkė Sonata Veršelienė įsitikinusi, kad visas pramogas išbandžiusiems svečiams ramus poilsis kaimo turizmo sodyboje – tikra atgaiva.
– Dabar kaip tik visi savaitgaliais važiuoja į kaimą pailsėti – ekoturizmas ant bangos, žmonės nori sendintų sodybų, natūralios gamtos. Tokio necivilizuoto kaimo, kuriame galėtų savo vaikams parodyti paukščius, gyvulėlius, medžius ir krūmus, nes jie jau nebežino, kaip žydi ramunė ir nėra matę rugiagėlės, – neslėpė S. Veršelienė. Ir pripažino, kad ypatingų kaimiškų turizmo produktų nedaro, bet daugelis atvykstančiųjų nori dalyvauti duonos kepimo pamokėlėse, pageidauja Anykščiuose aplankyti Arklio muziejų.
Kaimas visada garsėjo svetingumu
Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas neabejoja, kad kaimo turizmas tapatinamas su šeimos švenčių verslu, bet tik dėl to, kad daugelis sodybų nuo to pradėjo.
– Bet tą patį daro ir viešbučiai, kavinės, SPA centrai. Mes nuo jų skiriamės tuo, kad važiuodami į kaimą žmonės atvyksta pas kažką – žmogų, kuris toje sodyboje gyvena, kuria savo gerovę, gražina aplinką, sudaro ekonomines sąlygas kaimo bendruomenėms. Sodybų šeimininkai su savo svečiais dalijasi viskuo, ką patys turi. Jaučiamės, kad vis daugiau sodybų šeimininkai siūlo pažintinę veiklą, atskirus namelius su gražiu vaizdu, nes žmonės nori pabėgti ten, kur nėra miesto šurmulio, kur nereikia interneto ir mobiliojo telefono, kur galima rasti ramybę ir vienatvę.
Pasak asociacijos prezidento, turizmas yra įdomus, daug uolaus darbo reikalaujantis verslas, mat sezonas trumpas, jo metu lankytojų srautai dideli, o šildyti patalpas reikia visus metus.
Pradedantiesiems šį verslą reikia gerai pagalvoti, ar jie nori įtemptai dirbti visą vasarą, kai kiti žmonės atostogauja, o jei to nesibaimina, jei nori dalytis su svečiais viskuo, ką turi, jei nepavargsta įtemptai bendrauti, šis verslas gali atverti didžiulių galimybių.
Daiva BARTKIENĖ
„ŪP“ korespondentė
