Komentuoja Laura Mociūnaitė, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnioji ekonomistė
Vartotojai šiemet galės įpirkti daugiau prekių ir paslaugų, kadangi prognozuojama, jog atlyginimų augimo tempas beveik triskart viršys infliaciją. Vis dėlto, lėtėjant ekonomikos apsukoms, gyventojų perkamoji galia taip pat didės lėčiau.
Jei naftos žaliavų rinka nepateiks staigmenų, šiemet infliacija turėtų būti panaši, tačiau šiek tiek didesnė nei pernai ir sudaryti 2,3 proc. Energijos produktų kainas reikšmingai veiks valdžios sprendimai. Daugiau kaip 6 proc. išlaidų vidutinis lietuvis „sudegina“ automobilyje. Praėjusiais metais gyventojai galėjo sutaupyti įsigydami degalus, kurių kainos buvo vidutiniškai 2 proc. mažesnės nei prieš metus. O kaip kainos keisis šiemet? Didinamai degalų kainas veiks nuo sausio 1 d. keliami akcizai benzinui ir dyzelinui, jų poveikį jau dabar rodo pakilusios degalų kainos. Numatoma, kad bendrai šie mokesčiai lems apie 0,2 proc. p. didesnę infliaciją. Sunkiau prognozuojama degalų kainos dalis – pasaulinė naftos kaina. Mažinamai naftos kainas turėtų veikti numatoma perteklinė naftos pasiūla. Vis dėlto neapibrėžtumą šiuo atveju didina JAV ir Irano santykiai, ypač jei jie paveiktų naftos tiekimą iš Rytų. Tolesnė konflikto eskalacija ar atsakomieji veiksniai galėtų pakreipti naftos kainų raidą aukštyn, tai ir teko matyti šių metų pradžioje, kai naftos kaina šoktelėjo virš 70 dolerių už barelį. Nuo sausio mėn. įsigalioję administruojamųjų kainų pokyčiai šiemet taip pat šiek tiek paplonins pinigines. Sutaupytas lėšas dėl 2020 m. 20 proc. sumažintų gamtinių dujų kainų „suvalgys“ 15 proc. padidintos elektros, kuriai tenka didesnė gyventojų vartojimo išlaidų dalis, kainos.
Maisto kainos turėtų kilti šiek tiek lėčiau. Tam įtakos turės numatomas mažesnis pasaulinių maisto žaliavų kainų augimas, nebent jį reikšmingai paveiktų sunkiai nuspėjami įvykiai – Lenkijoje užfiksuoto paukščių gripo plitimas ar nepalankūs orai, kurie tampa vis mažiau prognozuojami dėl klimato kaitos. Tokie įvykiai padarė reikšmingą įtaką praėjusiais metais sparčiau kilusioms maisto kainoms. Nemažą jų augimo dalį lėmė šeštadaliu kilusios daržovių kainos, jas paveikė nepalankios oro sąlygos. Bendram maisto kainų augimui įtakos turėjo ir maisto žaliavų, pavyzdžiui, mėsos, kainų pokyčiai pasaulinėje rinkoje, juos nulėmė kai kuriuose pasaulio regionuose nepakankama produktų pasiūla ir padidėjusi paklausa. Būtent išorės veiksnių įtaka ir lėmė staiga šoktelėjusias kiaulienos kainas 2019 m. antrąją pusę. Dėl afrikinio kiaulių maro protrūkio Kinijoje išaugo kiaulienos paklausa Azijoje ir dėl to pakilo mėsos kainos pasaulyje. Palyginti su kitomis mėsos rūšimis, lietuviai kiaulienai skiria didžiausią vartojimo išlaidų dalį, tad vidutiniškai 13 proc. 2019 m. antrąjį pusmetį kilusios kainos taip pat nemažai prisidėjo prie bendro maisto kainų kilimo. Vertinant šiųmetes kainas, svarbūs bus ir mokestiniai pakeitimai. Didinamas akcizas lems stipraus alkoholio brangimą, o tai padidins infliaciją apie 0,1 proc. p.Vis dar sparčiai kylant darbo užmokesčiui, šiemet paslaugų kainų augimas neturėtų išsikvėpti – jis nulems didžiąją dalį infliacijos. Visoms paslaugoms vidutinis vartotojas skiria daugiau nei ketvirtadalį visų savo išlaidų, o praėjusiais metais paslaugų kainos didėjo vidutiniškai 5 proc. Tiesa, kai kurių paslaugų kainos kilo sparčiau, pavyzdžiui, greitojo maisto ir maisto išsineštinai paslaugos brango daugiau nei 9, o apmokamo namų ūkio perslonalo paslaugų kainos – daugiau kaip 20 proc. Vis dėlto sparčiai brangstančioms pastarosioms paslaugoms vidutinis vartotojas skiria mažiau nei 1 proc. savo pajamų. Kadangi darbo užmokestis paslaugų sektoriuje sudaro didesnę sąnaudų dalį nei pramonės sektoriuje, be to, daro įtaką paslaugų paklausai, sparčiai didėjęs darbo užmokestis buvo vienas iš pagrindinių paslaugų kainų augimo veiksnių.
Šiais metais numatoma, kad darbo užmokestis kils lėčiau, bet vis dar sparčiai ir sieks 6,7 proc. Kaip ir praėjusiais metais, gana didelio augimo galima tikėtis viešajame sektoriuje. Privačiajame sektoriuje atlyginimai didės lėčiau dėl sumažėjusių ekonomikos apsukų ir dėl to nebedidėsiančio spaudimo darbo rinkoje. Pernai darbo užmokestis Lietuvoje kilo vidutiniškai 9 proc. tempu, o tai didino spaudimą paslaugų kainoms tiek per didėjančias sąnaudas, tiek per augančią paslaugų paklausą. Tiesa, 2019 m. išsiskyrė tuo, kad ilgą laiką viešajame sektoriuje lėčiau kilę atlyginimai praėjusiais metais gana reikšmingai viršijo darbo užmokesčio augimą privačiajame sektoriuje. Atlyginimai viešajame sektoriuje padidėjo vidutiniškai apie 13, o privačiame sektoriuje – vidutiniškai 7 proc. Privačiajame sektoriuje nors ir mažesnį, tačiau taip pat didelį atlyginimų kilimą palaikė spartus ekonomikos augimo tempas, keliama minimalioji alga ir ypač kai kuriose srityse jaučiamas darbuotojų trūkumas. Darbo užmokesčio augimas išsiskyrė ir tarp ekonominių veiklų. Štai švietimo srityje jis augo vidutiniškai apie 15, o transporto ir sandėliavimo veikloje – tik apie 4 proc. Lėtesniam darbo užmokesčio augimui pastarojoje veikloje įtakos galimai turėjo įvairūs veiksniai – dėl imigracijos augusi darbuotojų pasiūla (transporto atveju) ar didėjusi automatizacija (sandėliavimo veikloje). Jau kelerius metus bendras atlyginimų augimas šalyje viršija darbo našumo didėjimą, o tai tęstis amžinai negali. Tad, siekiant, kad atlyginimai kiltų ir ateityje, bus svarbu didinti darbo našumą – investuoti į technologijas, žmonių išsilavinimą bei kvalifikacijos kėlimą.
