Kostas Jankauskas, UAB koncernas „ALGA” viceprezidentas,
Marijampolės savivaldybės tarybos narys, TS-LKD frakcijos narys
Eini šiandien gražiomis rekonstruotomis senamiesčio gatvelėmis ir matai – nuimta mažos parduotuvėlės iškaba. Jos čia nebebus, nes gatvė, nors ir tapo moderni, netapo traukos centru gyventojams. O gal ir gyventojų jau neturime tiek, kad visur jų būtų pilna. Modernus miesto centras, bet maža jame gyvybės ir judesio.
KODĖL?
Investicijos: Marijampolėje 100 kartų mažesnės nei Vilniuje
Gyventojų surašymo duomenimis, 1989 m. Marijampolėje gyveno beveik 51 tūkst. gyventojų, 2001 m. – beveik 49 tūkstančiai. Šiemet metų pradžioje Marijapolėje jau nebuvo nė 39 tūkstančių gyventojų .
Gyventojų gausą mieste lemia darbo vietų kūrėjas verslas – jis ir solidesnių atlyginimų mokėtojas, kultūros bei sporto puoselėtojas (per mokesčius į vietinį biudžetą). Šiandien stambių įmonių Marijampolėje, kaip ir gyventojų, sumažėję. Tenka pripažinti, kad Lietuvai išsikovojus Nepriklausomybę, kai, atrodė, vėrėsi plačios Europos ir pasaulio erdvės, daugelis neturėjome patirties, nemokėjome ar bijojome savarankiškai planuoti, kurti privatų verslą. Perėjimo į rinkos ekonomiką sąlygomis ėmė didėti skirtumai tarp Lietuvos regionų. Šiandien ekonomiškai silpniems regionams nepakanka kvalifikuotos darbo jėgos, o investicijos, taip pat ir tiesioginės užsienio investicijos, regionuose paskirstę labai netolygiai. Investicijų Marijampolės apskrityje – daugiau kaip 100 kartų mažiau nei Vilniaus apskrityje. Tad ekonomiškai silpni regionai (ypač Tauragės ir Marijampolės) tampa vis mažiau patrauklūs, mažėja gyventojų pajamos ir perkamoji galia. Dėl mažesnių finansinių išteklių lėtėja kapitalo apyvartumas ir tie regionai patenka į dar gilesnę ekonominę krizę bei ūkio stagnaciją.
Regionų raida priklauso nuo politinių sprendimų
Verslo bendrovių veiklai itin didelį poveikį turi valdžios institucijų priimami sprendimai. Tenka apgailestauti, kad dažnai jie būna priimami neįsiklausius į verslo, kurį šie sprendimai labiausiai paveiks, argumentus. Iš asmeninės patirties žinau, kad neretai politikai ir verslo institucijos kalba skirtingu žodynu, o jų efektyviai komunikacijai trukdo išankstinės nuostatos, menkas tarpusavio pasitikėjimas. Istorija tik patvirtina, kad miestų ir regionų raida labai priklauso būtent nuo politinių sprendimų. Viduramžiais dėl to, kad amatininkai gavo privilegijas iš valdovų, suklestėjo kai kurie Sūduvos regiono miestai. Dar vienas pavyzdys – Kalvarija. Apie 1923-iuosius, čia gyveno apie 14 tūkst. gyventojų, tuo tarpu šiandien priskaičiuojama tik apie 4 tūkstančius. Statistika nepalanki nei verslui, nei jo plėtrai. Kaip minėjau, Marijampolėje gyventojų sumažėjo (geriausiu atveju) 10-čia tūkstančių, Kalvarijoje, Šakiuose, Kazlų Rūdoje – vidutiniškai po tūkstantį. Regis, skaičiai nedideli, bet realiai tai yra penktoji visų gyventojų dalis. Mažiems miestams jau yra labai daug.
Kokios pasekmės?
Verslo plėtra tampa sudėtinga, nes jai reikia palankios aplinkos ir žmonių. Žmonių reikia darbščių, išsilavinusių, kvalifikuotų ir daug, – tada tikėtina , kad verslas suksis, žmonės uždirbs, regionas klestės, plėtrai panaudoti instrumentai ir ištekliai pasiteisins. Populiaru vartoti žodį „plėtra“ ir kalbėti apie ją. Plėtrą vertiname pagal tris kriterijus: p o k y č i a i , a u g i m a s, p a g e r ė j i m a s.
Štai vienas pokytis: Marijampolėje, panaikinus apskrities viršininko administraciją, Sūduva neteko regiono centro, nunyko arba tuoj visiškai nunyks įvairiausių lygių ūkiniai-regioniniai administraciniai dariniai. Žinomas pavyzdys: nuo 2000 metų kiekvienos Vyriausybės programose buvo nuostata – panaikinti apskritis. Pirmiausia į tai reagavo privačios įmonės: prasidėjo verslo arba jo administravimo perkėlimas į Vilnių, Klaipėdą arba į kitą didesnį miestą. Tūlas verslininkas, pinigų maišas, investuos į nekilnojamąjį turtą geriau sostinėje ar kitame didesniame mieste, kur jo investicija turi mažesnę riziką nei, pavyzdžiui, Marijampolės regione. Per dešimtmetį iš Marijampolės iškėlė savo administracinius padalinius bankininkai, energetikai, muitininkai, žemės tvarkymo, statistikos, Teismų ir daugelis kitų institucijų, dingo tarpvalstybinių regioninių delegacijų vizitai ir bendradarbiavimo programos.
Skaitytojas gali paprieštarauti – niekas nieko neiškėlė, viskas liko, netgi kai kurie tų įstaigų vadovai – keli dešimtmečiai tie patys, tose pačiuose kabinetuose ir dvidešimtmetėse tose pačiose ąžuolinėse kėdėse tebesėdi. Gal sėdi, bet jų įgaliojimų nė kvapo – menkiausiu klausimu važiuojame į Vilnių, Kauną, Alytų ar kitur. Nebėra administracinių galių mūsų regiono administraciniame centre Marijampolėje, nebėra administracinio Sūduvos – Suvalkijos centro Marijampolės.
Mūsų teritorinės apskrities savivaldybėms ir jų vadovams nedidelis praradimas, gal net privalumas – visi lygūs, visoms regiono savivaldybėms lygios teisės kreiptis į didįjį centrą – ten, kur sprendžiami klausimai. Tada ir atsakomybės mažiau, nes „nusprendė Vilnius“, kaltinti nėra ką.
Kodėl atrodome blogai Lietuvoje?
Pabandykime pažvelgti, kaip sekėsi, ko ir kodėl nepadarė savivaldybės ir Regiono plėtros taryba, kad verslas Marijampolės regione ir Marijampolės mieste vystytųsi vidutiniškai taip kaip visoje Lietuvoje.
Lietuvos didmiesčiuose koncentruojasi pramonės ir paslaugų centrai, dominuoja aukštos kompetencijos darbuotojai, pritraukiamos Europos sąjungos lėšos, vystoma aukštos pridėtinės vertės ekonomika. To nepasakysi apie periferiją ir apie Marijampolę – paskutiniais statistiniais duomenimis, pagal sukuriamą BVP atrodome labai blogai Lietuvoje. Lietuvos laisvosios rinkos instituto kasmet atliekamame savivaldybių indekso tyrime analizuojama, kiek ir kaip savivaldybėse yra užtikrinama žmogaus ekonominė laisvė. 2013 m. Marijampolės savivaldybė pakilo iš 26 į 11-ąją vietą. Nepaisant teigiamo savivaldybės įvertinimo, mokesčių srityje jai skirta 0 balų iš 100 galimų. Tokį rezultatą lėmė 2013 m. taikyti aukščiausi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai (1 proc.) bei aukštos verslo liudijimų kainos (daugumos 1530 litai), taip pat svertinis skirtingų žemės paskirčių tarifų vertinimas buvo tarp žemiausių (t.y. taikyti aukšti tarifai). Tai turi neigiamą poveikį investicijų pritraukimui.
Gyventi ne didmiesčiuose yra sunkiau ir mažiau patrauklu – skiriasi įsidarbinimo galimybės, mokamo atlyginimo lygis, gyventojų amžius. Palyginkime atlyginimų vidurkius „į rankas”: 2013 metais Lietuvoje vidutinis atlyginimas buvo 1730 Lt. Vilniaus mieste – virš 2000 Lt, Kaune ir Klaipėdoje virš 1800 Lt, Marijampolės apskrityje – 1443 Lt. Tai 9-as rodiklis iš dešimties regionų. Marijampolės savivaldybėje 2014 m. (per devynis mėnesius) apie 1500 Lt.
Kaip minėjau, regionų ekonominę gyvybę rodo ir metinės tiesioginės užsienio investicijos, taip pat tenkančios ir vienam gyventojui. Jų dalis 2007–2012 metais Kaune išaugo dvigubai ir siekė daugiau kaip 12 tūkst. litų, Vilniuje – daugiau kaip 42 tūkst. litų, tuo tarpu Marijampolės apskrityje – tik apie 3,5 tūkst. litų. 2013 metais Marijampolės savivaldybėje tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui sudarė 1,5 tūkst. Lt. ir tai yra tik 10 proc. šalies lygio. Taigi akivaizdu, kad atskirtis tarp mažesnių miestų ir tarp urbanizuotų vietovių tik didėja. Viena priežasčių – neefektyvi regioninė politika.
Gražu, bet brangu ir nepelninga
Praeinančio programavimo laikotarpio metu ( 2007–2013 metai) įgyvendinant regioninę politiką pagrindinės investicijos skirtos gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimui ir viešųjų erdvių atnaujinimui. Visa tai svarbu, tačiau toks pinigų panaudojimas ekonomikai turi menką vertę, nes daugeliu atvejų investuojant į infrastruktūrą, į viešojo sektoriaus pastatus, atsiranda nauji poreikiai – eksploatacinės išlaidos. Laiku tinkamai nepaskaičiavome, kaip įsisavintas lėšas „įdarbinti“, kad jos neštų ekonominę naudą, kurtų darbo vietas, dėl konkurencijos didėtų atlyginimai. Perdėtas dėmesys infrastruktūrai daugeliu atveju nepaskatino regionų ekonominio vystymosi. Keistas visų valdžių požiūris – pastangos bet kokia kaina įsisavinti ES skiriamas lėšas, o ne siekti konkrečių ilgalaikių, ekonomiškai pagrįstų, grąžą duodančių rezultatų.
Abstraktūs prioritetai naudos neduoda
Vienas iš prioritetų skirstant ES paramą yra tolygios regionų plėtros skatinimas. Vis dėlto mažesnieji miesteliai dažnai neturi užtektinai gebėjimų rengti projektus, taigi didžiausi centrai teikia juos ir gauna daugiausia lėšų – taip ne nyksta, o tik didėja regioninė atskirtis.
Jeigu kalbame apie regionų plėtrą, realybėje daugiausia veikia savivaldybės. Regionų plėtros planuose prioritetai dažnai skamba labai jau abstrakčiai: „skatinti smulkų ir vidutinį verslą“, „plėtoti patrauklią ekonominę aplinką“ ir pan. Neaišku, kuo regionai išskirtiniai, kokie jų konkurenciniai pranašumai, kas galėtų būti vieno ar kito regiono augimo variklis. Po tokiais „plačiais“ prioritetais ir telpa įvairiausi savivaldybių „individualūs“ projektai. Praktika rodo, kad daugiausia diskusijų regionų tarybose kyla ne dėl bendrų savivaldybių projektų vykdymo, o dėl lėšų pasidalijimo tarp savivaldybių atskiriems projektams įgyvendinti.
Regiono plėtros tarybos: nori, bet negali
Dar viena problema – kad visiems regionams 2007–2013 metų finansinėje perspektyvoje buvo numatytos tos pačios priemonės, neįvertinant regionų specifikos ir poreikių. Jeigu regionui tam tikrų priemonių nereikėjo, realiai nebuvo galimybės šias lėšas skirti kitai, konkrečiam regionui aktualiai priemonei, neatsižvelgta į specifiką.
Šiandien pagrindiniai sprendimai priimami savivaldybių Tarybose, tuo tarpu Regiono plėtros tarybos yra daugiau patariamosios ir net neturi juridinio asmens statuso. Tai reiškia, kad jos negali teikti projektinių paraiškų regiono vardu. Jas teikia atskiros savivaldybės, o tai labai stipriai apriboja galimybes rengti ir įgyvendinti bendrus regioninius projektus bei dalyvauti tarptautiniuose regioniniuose projektuose. Tad Regiono plėtros taryba galėtų ir turėtų tapti juridiniu asmeniu, turinčiu savo sekretoriatą. Dar vienas pastebėjimas, – jei ministerijų įgyvendinami sektoriniai projektai būtų peržiūrimi Regiono plėtros taryboje, tai geriau ir efektyviau būtų nukreipiamos investicinės lėšos.
Ką reikia daryti kitaip?
Ar yra variantų, kaip „pašluoti” kelią vystytis verslui ne didmiesčiuose, kaip paskatinti verslą periferijoje ir kiek pristabdyti jo koncentraciją didžiuosiuose miestuose? Kaip jau minėjau, reikia laikytis nuostatos, kad grąžą duodantiems, pridėtinę vertę kuriantiems projektams būtų skiriama ne mažiau 60-70 proc. visų valstybės investicijų. Privataus kapitalo investicijos į skirtingo ekonominio regiono projektus galėtų turėti skirtingus paramos intensyvumo procentus, pvz., į Marijampolės regioną – 85 proc., į Vilniaus miestą -15 proc. Tiesiog privalu nustatyti tam tvarką, kaip stiprinti paramos verslui sistemą ekonomiškai silpnuose regionuose per mokestinę politiką, atitinkamai mažinant arba kompensuojant mokestinę naštą, kaip pritraukti į Marijampolę investicijas. Taip pat svarbu laikyti prioritetu ir remti silpnų regionų profesinio mokymo, perkvalifikavimo projektus, darbdavius. Reikia susieti socialinio draudimo mokesčių lygį su regionų ekonominiu išsivystymu ar atlyginimo lygiu.
Savivaldybės dėl savo biudžeto formavimo ypatumų yra praktiškai nesuinteresuotos verslo pritraukimu ir vystymu. Dabar – kuo blogiau, tuo daugiau gaunama perskirstomo biudžeto lėšų. Būtina ieškoti formų kaip keisti savivaldybių biudžetų finansavimo tvarką taip, kad savivaldybių biudžetai tiesiogiai priklausytų nuo sėkmingos ūkio (verslo) subjektų veiklos, savivaldybės teritorijoje plėtojamo verslo ir darbo vietų skaičiaus. Keisti ir pertvarkyti, kad į biudžetą surinktas gyventojų pajamų mokesčio perviršis nebūtų atiduodamas valstybės biudžetui. Esu įsitikinęs, kad būtina keisti požiūrį į pačius regioninės politikos tikslus. Tai turėtų būti į regiono augimą orientuota ekonominė politika, o ne kompensacinis socialinės politikos instrumentas.
Sukurkime SVAJONIŲ PROVINCIJĄ!
Nenorėčiau, kad mano pamąstymai atrodytų pernelyg pesimistiniai. Yra gana daug faktorių, kurie sudaro prielaidas mūsų regionui, mūsų miestui stiprėti ir išsaugoti dirbantį, išsimokslinusį jaunimą, kurti darbo vietas, plėtoti verslą. Marijampolei teigiamos įtakos gali turėti (ir turi) faktoriai, dėl kurių ji yra arba gali būti išskirtinė. Tai gerai išplėtota transporto infrastruktūra, nutiestos tarptautinės magistralės, Rail Baltica geležinkelis, jungsiantis su Suomija ir Vokietija, esame pasienio regionas su Lenkija ir Rusija – palanki geografinė padėtis tarptautiniam ekonominiam bendradarbiavimui, naujos galimybės siejamos su Marijampolės LEZ ir kitų pramoninių teritorijų suformavimu, yra gerų jaunimo verslumo iniciatyvų. Įtakos Marijampolės savivaldybės patrauklumui turi įsikūrusios ir sėkmingai dirbančios pakankamai didelės įmonės, pavyzdžiui, įmonių grupė „Arvi ir ko“, UAB „Mantinga“, įmonių grupė „ALGA“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, UAB „Stevila“, UAB”ICECO” ir kitos.
Apibendrinimui citata iš Gary Hamel ir Bill Breen knygos „Vadybos ateitis“:
„Istoriškai kiekvienas žymesnis miestas turėjo lokacijos privalumą – jis glaudėsi prie prieplaukos ar buvo ant prekybos kelio. Tačiau dabar tam, kad miestas taptų didelis, strateginės vietos negana. Šiandien lanksčiausi miestai yra tie, kurie sugeba pritraukti „kūrybingąją klasę“ – rašytojus, technologus, menininkus, filmų kūrėjus, leidėjus, video žaidimų kūrėjus, madų dizainerius, kurių vaizduotė ir išradingumas skatina kūrybinę ekonomiką.“
O jei dar turėtume:
– gerai ir aktyviai veikiančią jaunimui skirtą strategiją,
– gerai funkcionuojančią infrastruktūrą,
– jei būtų optimizuotos centrinių valstybės institucijų, atsakingų už regioninės politikos vykdymą, funkcijos.
– jei ekonominės plėtros valdymo funkcijos būtų suteiktos Regionų plėtros taryboms,
– jei augtų darbuotojų kompetencijos,
– jei nuolat būtų palaikomas ir stiprinamas regiono švietimo ir mokslo įstaigų bendradarabiavimas su verslu,
– jei Marijampolės kolegija, profesinio rengimo centras klestėtų ir tenkintų krašto jaunimo bei verslo poreikius,
– jei vyktų jungtinės verslo ir švietimo sistemos veiklos,
– jei būtų daugiau partnerystės vietiniame, šalies ir tarptautiniame lygmenyje,
– ir jei kiekvienas asmeniškai pasistengtume, kad miestas, kuriame gyvename, būtų patrauklus daugeliu minėtų aspektų – po dešimtmečio apie mus rašytų: „Jie sukūrė SVAJONIŲ PROVINCIJĄ, į kurią grįžta jaunimas, kurioje valdžia yra išmintinga ir visiems vienodai teisinga, kuri ugdo drąsius lyderius ir partnerius, kurie užtikrins Lietuvos ateitį.”
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) rinkiminės sąskaitos. Užs. Nr. SG-2
