Darbo pajamos Lietuvoje toliau auga, tačiau ne visiems jos didėja vienodai. Nors sostinėje pajamos vienos didžiausių, antrąjį metų ketvirtį atlyginimai sparčiausiai kilo Šiauliuose. Atotrūkis tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių savivaldybių per metus dar padidėjo.
„Sodros“ duomenimis, 2025 m. antrąjį ketvirtį vidutinės darbo pajamos Lietuvoje padidėjo vidutiniškai 122 eurais į rankas ir pasiekė 1 468 eurus. Vidutinės visą mėnesį dirbusių darbuotojų darbo pajamos neatskaičius mokesčių, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, padidėjo 215 eurų arba 9,8 proc. ir siekė 2 399 eurus.
Šiam augimui didžiausią įtaką darė nuo 2025 m. pradžios padidinta minimali mėnesinė alga. Vis dėlto darbo pajamos didėjo nevienodai, o tendencijos priklausė nuo ekonominių sektorių ir regionų.
Kur didžiausi pokyčiai?
Antrąjį ketvirtį ryškiausiai išsiskyrė transporto sektorius. Čia vidutinės darbo pajamos per metus padidėjo 18 proc. Vairuotojai pernai vidutiniškai uždirbo 930 eurų į rankas, o šiemet – 1 070 eurų, tai yra 140 eurų daugiau. Vairuotojų skaičius per metus padidėjo 7 proc.
Viešajame sektoriuje atlyginimai taip pat nuosekliai kilo. Švietime jos per metus padidėjo 11,9 proc., sveikatos priežiūros ir socialinio darbo srityse – 11,7 proc.
Tuo metu informacijos ir ryšių sektoriuje atlyginimų augimas, prieš kelerius metus siekęs dviženklį skaičių, kasmet lėtėjo. Jei 2022 m. buvo stebimas 16 proc. darbo pajamų augimas, o 2023 metais – 15 proc., tai 2025 m. pajamos išaugo 3,8 proc. – vidutiniškai 82 eurais.
Apdraustųjų skaičius augo viešajame sektoriuje – per metus jis padidėjo 4 proc. Privačiame sektoriuje, ypač didžiausiose srityse – prekyboje, transporte, gamyboje ir statyboje – darbuotojų mažėjo.
Iš viso birželį dirbo apie 6 tūkstančiais apdraustųjų mažiau nei prieš metus. Per metus sumažėjo pardavėjų ir verslo administravimo specialistų, o daugėjo vairuotojų, mokymų specialistų, asmens priežiūros specialistų, sveikatos specialistų, valytojų.
Kaip pasiskirsto gyventojų pajamos
Kas ketvirtas dirbantysis antrąjį ketvirtį gavo tarp 1 000 eurų ir 1 500 eurų prieš mokesčius, arba 755–1 012 eurų į rankas. Daugiau nei trečdalis darbo rinkos dalyvių arba 414 tūkstančių žmonių uždirbo nuo 1 500 eurų iki 2 500 eurų ant popieriaus, tai yra nuo 1 012 eurų iki 1 525 eurų į rankas. Kas penktas apdraustasis uždirbo nuo 2 500 eurų iki 3 999 eurų neatskaičius mokesčių, o atskaičius mokesčius šios sumos atitinkamai siekė nuo 1 525 iki 2 420 eurų.
Mažėjant apdraustųjų skaičiui, padaugėjo nedarbo išmokos gavėjų. Birželį jų buvo 3 tūkstančiais daugiau nei prieš metus – 82,2 tūkstančio.
Nedarbo išmokos gavėjų daugiausia tarp jauniausiųjų rinkos dalyvių. Iki 25 metų amžiaus grupėje šimtui apdraustųjų teko 12 nedarbo išmokos gavėjų. Tuo metu 41-50 amžiaus grupėje šimtui apdraustųjų teko 5 nedarbo išmokos gavėjai, virš 60 metų – 7 nedarbo išmokos gavėjai tarp šimto dirbančiųjų.
Skirtumai tarp regionų
Vilnius ir toliau išliko aukščiausių darbo pajamų centru Lietuvoje. Skirtumas tarp pajamų sostinėje ir visuose kituose miestuose siekė 387 eurus į rankas. Vilniuje po mokesčių vidutiniškai uždirbama 1 675 eurus, o visų kitų savivaldybių vidurkis – 1 288 eurai. Teigiama tendencija – šis atotrūkis ketvirtus metus iš eilės mažėja.
Skirtumas tarp vidutinių darbo pajamų Vilniuje ir Kaune dar mažesnis – 216 eurų į rankas. Jei pernai Kaune vidutinės darbo pajamos didėjo 9,6 proc., o Vilniuje – 8 proc., šiemet abiejuose didžiuosiuose miestuose augimas vienodas – 10 proc. Tuo metu tarp Vilniaus rajono ir Kauno rajono skirtumų praktiškai nėra, darbo pajamų vidurkiai čia panašūs – atitinkamai 1 455 eurai ir 1 443 eurai į rankas.
„Vilnius išlaiko lyderio poziciją, nes čia sutelkta daug aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų – nuo informacinių technologijų iki finansų sektoriaus. Jose atlyginimai vieni didžiausių šalyje“, – sako „Sodros“ Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėja Kristina Zitikytė.
Palyginti, Šiauliuose kas antras žmogus dirba transporte, gamyboje arba prekyboje, Panevėžyje tokių darbuotojų 45 proc. Pajamos šiuose sektoriuose žemesnės nei vidutinės, o tai lemia ir bendrus miestų rezultatus. Vis dėlto būtent Šiauliuose antrąjį metų ketvirtį pajamos augo greičiausiai iš visų Lietuvos miestų – 15,9 proc. per metus, ir pasiekė 1 205 eurus atskaičius mokesčius.
Atotrūkis gilėja
Turtingiausiųjų savivaldybių sąraše išsiskiria Vilniaus miestas ir rajonas, Kauno miestas ir rajonas, Klaipėdos miestas ir rajonas, Trakų rajonas, Birštonas. Mažiausias darbo pajamas gyventojai gauna Šilalės, Raseinių, Radviliškio, Šalčininkų, Kupiškio, Biržų, Pagėgių, Kelmės, Skuodo rajonuose, Kalvarijoje.
Tarp dešimties savivaldybių su didžiausiais darbo pajamų vidurkiais (2 414 eurai prieš mokesčius) bei dešimties savivaldybių su mažiausiais vidurkiais (1 740 eurų prieš mokesčius) skirtumai auga. Jei 2021 m. atotrūkis siekė 37 proc., šiais metais jis jau beveik 39 proc.
Rajonų geografijoje išsiskiria vadinamosios žiedinės savivaldybės, esančios prie didžiųjų miestų.
„Panašu, kad jos laimi iš miestų artumo. Šiemet, kai pusėje visų savivaldybių apdraustųjų skaičius mažėjo, augimas fiksuotas tik 15-oje savivaldybių – beveik visos jos yra aplink didžiuosius miestus. Tai rodo, kad rajonai prie didmiesčių turi pranašumų: jie siūlo geresnę gyvenimo kokybę, mažesnes pragyvenimo išlaidas, o didesnes darbo pajamas gyventojai užsidirba dirbdami pasiekiamuose miestuose. Tuo metu tolimesni rajonai tokių galimybių neturi – čia būtinos konkrečios investicijos, verslų kūrimasis ir naujų darbo vietų steigimas. Šių sąlygų trūkumas lemia, kad regioninis atotrūkis nemažėja“, – sako „Sodros“ ekspertė.
Socialinio draudimo išmokų skirtumai ne tokie ryškūs
Nors atlyginimų skirtumai tarp regionų išlieka dideli, socialinio draudimo išmokos juos švelnina. Vidutinis nedarbo išmokos dydis skiriasi 21 proc.: 691 euras turtingesnėse savivaldybėse ir 569 eurai skurdesnėse. Vidutinės senatvės pensijos skirtumas siekia 16 proc.: turintys būtinąjį stažą didesnių pajamų savivaldybėse gauna 756 eurus, o mažų pajamų savivaldybėse 652 eurus.
„Socialinės išmokos veikia kaip kompensacinis mechanizmas, padedantis sušvelninti disproporcijas tarp turtingiausių ir mažiau pasiturinčių regionų. Be kita ko, tam turi įtakos pastovioji nedarbo išmokos dalis, kuri vienoda visiems gavėjams nepriklausomai nuo jų pajamų, ir bendroji pensijos dalis, kuri vienoda daugeliui gavėjų“, – paaiškina K. Zitikytė.
Vis dėlto rajonuose, kur pajamos mažiausios, daugiau ir nedarbo išmokos gavėjų. Čia 100 apdraustųjų tenka 7 bedarbiai, kai tuo metu didesnių pajamų savivaldybėse tarp 100 dirbančiųjų 5 gauna nedarbo išmoką.
Savivaldybėse, kuriose vidutinės apdraustųjų pajamos mažiausios, 10 apdraustųjų tenka 8 senatvės pensijos gavėjai. Dirbantys pensininkai čia sudaro 8 proc. tarp visų senatvės pensijos gavėjų. Savivaldybėse, kuriose vidutinės apdraustųjų pajamos didžiausios, 10 dirbančiųjų tenka 5 senatvės pensijos gavėjai, o 16 proc. tarp visų pensininkų dirba.
„Regioniniai skirtumai gilina ne tik ekonominę, bet ir socialinę bei politinę atskirtį. Ilgalaikėje perspektyvoje reikia kompleksinių sprendimų – būtina užtikrinti kokybiškas viešąsias paslaugas vyresniems gyventojams, o darbingo amžiaus žmonėms sudaryti realias galimybes kurti pajamas ir likti savo regionuose“, – pabrėžia „Sodros“ analitikė Kristina Zitikytė.
