Deja, vyskupas V. Borisevičius nepaliko nei užrašų, nei dienoraščių ar prisiminimų, net išlikę septyni jo, kaip vyskupo, ganytojiški laiškai – sausoki, slepiasi už citatų iš Šventojo Rašto ir kitų teologų, mokslininkų, rašytojų minčių ar teiginių, tačiau vis tik persmelkti gilaus rūpesčio žmonėmis: ragina tikinčiuosius padėti vargšams, II pasaulinio karo pabėgėliams, nelaimių ištiktiesiems, primena Dievo ir artimo meilės įsakymą, ištikimybę tiesai ir sąžinei, atvirai kalba apie bolševizmo – materialistinio komunizmo – grėsmę ir jo pasekmes žmonėms, skatina tautiečius dorai ir blaivybei, primena kiek nelaimių atneša besaikis girtavimas, Dekalogo nepaisymas.
Areštas 1945 m. gruodžio 18 – 23 d. emociškai V. Borisevičiaus nepalaužė ir 1946 m. sausio 3 d. laiške „Piliečiui NKGB generolui Vilniuje“ atvirai rašė: „Po to, ką išgyvenau paskutinėmis dienomis, Šv. Jono Evangelijoje (10, 11) perskaityti Atpirkėjo žodžiai: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“, mane giliai sukrėtė. Dėl to pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis, nei su sąžine ir tai daryti kategoriškai atsisakau. Jei aš nusikaltau, turiu pats išpirkti savo kaltę, o ne kas nors kitas už mane. To reikalauja mano religija“ ir sumoka savo gyvybe…
V. Borisevičius gyveno tuo, kuo tikėjo. Gyvenimas jo nelepino: gimė 13 vaikų šeimoje, sulaukęs septynerių neteko motinos, vos dešimties tapo Petrapilio Šv. Kotrynos gimnazistu. Mokyklą kartu lankė ir vyresnysis brolis Kazimieras – tad vis ne vienas toli nuo namų. Sulaukęs šešiolikos V. Borisevičius tapo Seinų kunigų seminarijos auklėtiniu, dvidešimt dviejų diakonas – jau ir Šveicarijos Friburgo universiteto studentas.
Jaunajam kunigui teko patirti ir I pasaulinio karo žiaurumus, kai tapo karo kapelionu Rusijos kariuomenėje, ir pabėgėlio dalį Voroneže. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, jis aktyviai įsijungė į Lietuvos valstybės kūrimą, buvo Marijampolės tarybos narys, ėjo kapeliono pareigas gimnazijose, 1922 m. tapo profesoriumi Seinų seminarijoje Gižuose, 1927 m. – Telšių kunigų seminarijos rektoriumi. Telšių kunigų seminarija buvo laikoma itin drausminga, ką patvirtino ir iš Romos atvykęs vizitatorius Pelter, pažymėjęs, kad „ji auklėja širdis ir protus“.
V. Borisevičius klierikams dėstė moralinę teologiją, siekė ugdyti šventus kunigus. Tiesa, jis buvo lankstus: nors per paskaitas griežtai pasisakė prieš tango ir fokstrotą, laikytus pernelyg moderniais XX a. 4-ajame dešimtmetyje, tačiau 1935 m. Telšiuose, stebėdamas ketvirtojo, jubiliejinio ateitininkų kongreso dalyvius šokančius šiuos šokius, kun. F. Gureckui šmaikščiai tarė: „Žiūrėk, kunige Feliksai, kaip gražiai katalikiškas jaunimas linksminasi.“
Kadangi jis apie save nerašė, tenka remtis jį pažinojusiųjų prisiminimais. V. Borisevičius buvo pirmasis vyskupas, kurio konsekracija po daugiau kaip 500 metų nuo Žemaičių krikšto vyko Žemaitijoje, Telšiuose.
Kunigas dr. F. Gureckas apie V. Borisevičių rašė: „jis buvo vidutinio ūgio, kiek tamsesnės veido konstrukcijos, žilų plaukų, visada su akiniais, dailus vyskupėlis, labai tvarkingai apsirengęs, besišypsąs“. Mokytojas J. Mačernis pridėjo: „Jo šventumas nebuvo tik kontempliatyvus, o greičiau veiklumo šventumas“. V. Borisevičius aktyviai dalyvavo Lietuvių Katalikų mokslo akademijos, ateitininkų sendraugių, Lietuvių vyrų katalikų sąjungos veikloje, vadovavo Telšių katalikų veikimo centrui, padėjo „pavasarininkams“, ateitininkams ir kitoms organizacijoms, rėmė Šv. Vincento Pauliečio draugiją, rašė straipsnius, pamokslus, rengė rekolekcijas, susitikimus. Holokausto metu V. Borisevičius ragino kunigus, o ir pats gelbėjo žydus, padėjo belaisviams, partizanams.
V. Borisevičių pažinoję ir sutikę žmonės stebėjosi kuklumu, atvirumu, nesumeluota pagarba kiekvienam žmogui. Visa tai jis darė tyliai, be jokio triukšmo ar siekio būti pastebėtam, tačiau visuomet buvo šalia tada, kai to labiausiai reikėjo – tvirtas ir ramus, su ta pačia vos pastebima, bet daug pasakančia švelnia šypsena. Ir galbūt būtent dėl to jo dvasinis buvimas iki šiol juntamas: ne per didelius žodžius ar gestus, o per tylų, bet galingą žmogiškumo pėdsaką, kurį jis paliko savo žemėje ir žmonių atmintyje.
