Prieš penkerius metus Vytenis Grigas rytus praleisdavo miesto kamščiuose, pakeliui į universitetą. Tačiau jau magistro studijose pajuto, kad miesto ritmas – ne jam, tad pradėjo taupyti pinigus sklypui toliau nuo miesto ribos. Šiandien jo diena prasideda laukuose, o darbus diktuoja žemė ir orai.
„Ryšys su žeme neatsirado staiga. Nuo vaikystės stebėjau senelius, kurie turėjo ir daržus, sodus ir šiltnamius prie namų. Ypač gilų pėdsaką pasąmonėje paliko senelis Jonas, kuris ne tik augino sodą, skiepijo medžius, bet ir laisvalaikiu persodindavo sėjinukus arba poros metų medelius iš miško gilumos į pakraštį, aiškindamas mums, anūkams, kad taip šiems medeliams bus daugiau saulės ir jie užaugs didesni ir stipresni“, – pasakoja Vytenis.
Pradžia buvo labai paprasta: 25 arų namų valdos sklypas, apie trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus ribos. Tačiau po penkerių metų šis plotas tapo per mažas ambicingoms svajonėms – norėjosi auginti, bandyti, mokytis ir kurti ūkį. Todėl V. Grigas įsigijo apie 7 hektarus žemės ir pradėjo kryptingai ūkininkauti.
„Sprendimas nebuvo lengvas, bet romantinis troškimas buvo stipresnis už racionalius proto paskaičiavimus. Didžiausias palaikymas atėjo iš artimųjų. Pradžioje teko susidurti su daug neapibrėžtumo – nuo finansinių iššūkių iki gamtos sąlygų. Pirmieji metai buvo itin sunkūs dėl pavasarinių šalnų, kurios nušaldė dalį derliaus. Tai labai greitai išmokė, kad ūkininkavimas reikalauja ne tik darbo, bet ir kantrybės, lankstumo bei gebėjimo prisitaikyti“, – nelengvą pradžią prisimena ūkininkas.
Parama jaunam ūkininkui – ne prabanga, o būtinybė
Ūkiui kurtis ir stiprėti labai pravertė gauta parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonę „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“.
„Ši parama buvo labai svarbi startui – ji leido įsigyti būtiną techniką ir įrangą, reikalingą sodininkystės ūkiui vystyti. Didžiausias paramos privalumas buvo tas, kad ji suteikė galimybę pradėti ne nuo kelių arų, o nuo kelių hektarų. Tai leido užsodinti (įsigyti sodinukų) apie 70 proc. sklypo ir aptverti apie 60 proc. reikalingos tvoros. Taip pat buvo įsigytas skardinis surenkamas garažas, žemės ūkio technikai laikyti, iškastas tvenkinys sniego tirpsmo ir lietaus vandeniui surinkti ir vasaros metu tą vandenį naudoti laistymui. Be šios paramos ūkio plėtra būtų buvusi gerokai lėtesnė ir sudėtingesnė“, – neabejoja ūkininkas.
Pasak Vytenio, investicijos yra būtinos, o gamtos rizikos – neišvengiamos. Pavyzdžiui, apsaugos nuo šalnų sistemos yra labai brangios ir netgi tokiose šalyse kaip Italija jos gali kainuoti dešimtis tūkstančių eurų už hektarą, tačiau net ir jos ne visada apsaugo. Todėl parama jaunam ūkininkui tampa ne prabanga, o būtinybe.
Vytenis ūkininkauja jau apie penkerius metus. Per šį laiką ūkis augo palaipsniui, kartu su patirtimi ir supratimu, kas realiai veikia Lietuvos klimato sąlygomis.
Šiandien tai nedidelis, tačiau kryptingas sodininkystės ir uogininkystės ūkis. Čia auginamos kriaušės, lazdynai, trešnės, braškės, taip pat šparagai. Didžiąją dalį ūkio – apie 80 proc. – sudaro sodininkystės kultūros. Ūkis orientuotas į tvarią, ekologišką produkciją.
„Man svarbu ne tik užauginti produkciją, bet ir palaikyti tiesioginį ryšį su vartotoju. Žmonės atvyksta patys skinti braškių, įsigyti vaisių tiesiai iš lauko. Tai kuria pasitikėjimą ir leidžia parodyti, kiek darbo ir atsakomybės slypi už kiekvieno produkto“, – sako Vytenis.
Neįkainojama praktinė patirtis
Paklaustas, ko labiausiai reikia, kad jauni žmonės rinktųsi ūkininkavimą, Vytenis sako – labiausiai reikia aiškumo ir realios pagalbos pradžioje – ne tik finansinės, bet ir praktinės, mentorystės pagrindu. Taip pat svarbu keisti požiūrį: ūkininkavimas turi būti matomas kaip moderni, perspektyvi veikla, o ne atsarginis gyvenimo planas.
Vytenio sėkmės istorija – ne atsitiktinumas, tam prireikė daug darbo, atkaklumo, žinių ir, žinoma, finansinės paspirties. Šiandien jaunasis ūkininkas gali dalytis savo patarimais, kurie gali padrąsinti veikti dar abejojančius.
„Abejonės – visiškai normalu. Ūkininkavimas tikrai nėra lengvas kelias, bet jis suteikia daug laisvės ir prasmės tiems, kurie nori dirbti su aiškiu rezultatu. Svarbiausia – nepradėti aklai. Pirmas žingsnis turėtų būti labai aiškus planas: ką auginsi, kam tai parduosi, kokiomis priemonėmis ir kokiu mastu. Taip pat labai rekomenduoju kalbėtis su jau ūkininkaujančiais žmonėmis – praktinė patirtis čia neįkainojama“, – pataria ūkininkas.
Vytenis pataria pasidomėti ir jau nuo sausio 2-osios startuosiančiu Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano kvietimu teikti paraiškas Jaunųjų ūkininkų įsikūrimui (paskoloms), kuriuo siekiama pritraukti jaunuosius ūkininkus ir kitus naujus ūkininkus, palaikyti jų veiklą ir palengvinti tvarią verslo plėtrą kaimo vietovėse.
„Paskolos tikrai gali būti vertinga priemonė, ypač jauniesiems ūkininkams. Artėjantis 2026 m. I pusmečio kvietimas paskoloms pagal jaunųjų ūkininkų įsikūrimo priemonę yra gera galimybė, tačiau paskola turi būti derinama su realiu, pagrįstu verslo planu. Ji gali padėti greičiau įsigyti techniką ar infrastruktūrą, bet kartu reikalauja atsakomybės ir realistiško rizikos vertinimo“, – pataria ūkininkas.
Šis kvietimas teikti paraiškas truks iki 2026 m. gegužės 29 d.
„Mano patarimas – pradėti nuo mažesnio masto, augti palaipsniui, mokytis iš klaidų ir nebijoti prašyti pagalbos. Ūkininkavimas nėra sprintas – tai ilgas, bet labai prasmingas kelias“, – neabejoja V. Grigas.
