Seniausieji gyventojai. Baltai
X tūkst. pr. Kr. pirmieji gyventojai atsikėlė į Lietuvos teritoriją. Manoma, kad seniausieji gyventojai atėjo dviem kryptimis: vieni iš pietvakarių, o kiti iš pietų. Jie vertėsi medžiokle ir žvejyba.
III tūkst. pr. Kr. pabaigoje – II tūkst. pr. Kr. pradžioje į Lietuvos teritoriją iš Vidurio Europos pietų ir pietvakarių atsikėlė virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros gentys – indoeuropiečiai, kurie susimaišė su vietiniais gyventojais. Šie ateiviai jau mokėjo dirbti žemę, auginti javus ir turėjo prisijaukinę gyvulių. Taip susiformavo prabaltai – baltų pirmtakai, jų tiesioginiai protėviai.
Dabar istorikams žinomos baltų gentys ir genčių sąjungos susiformavo maždaug per tūkstantį metų – V a. pr. Kr. – V a. po Kr. Baltų vardą kaip mokslinį terminą 1845 m. pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Neselmanas ir jis prigijo.
I tūkst. po Kr. viduryje baltai gyveno prie Baltijos jūros, nuo Vyslos žiočių iki Dauguvos ir į šiaurę nuo jos. Rytuose baltų gyventi plotai siekė Dnepro ir Okos upių baseinus.
I tūkst. pr. Kr. viduryje ir antroje pusėje rytinius baltus išstūmė arba asimiliavo slavai. XIII a. baltų rytinė riba siekė tik Gardino, Volkovysko, Slonimo, Naugarduko, Breslaujos tvirtovių liniją. Baltai XIII a. gyveno apie 158 tūkst. km2 teritorijoje, jų buvo apie 1 mln. Vien Lietuvos teritorijoje gyveno apie 400 tūkst. žmonių. Lietuvos pietinėje dalyje ir Užnemunėje gyveno jotvingių gentys.
Jotvingiai. Dainavos žemė
Jotvingiai neginčijamai yra baltų genčių grupė, o jų kalba buvo artimesnė prūsų negu lietuvių kalbai. Jotvingių vardas yra aiškiai hidroniminės kilmės ir kilęs nuo Jotvos upės pavadinimo. Rašytiniuose šaltiniuose ir istorinėje literatūroje aptinkami keturi pagrindiniai jų vardai: jotvingiai, poleksėnai, sūduviai ir dainaviai. Vieni istorikai mano, kad jotvingius sudarė 4 giminingos gentys: sūduviai gyveno Šešupės aukštupio beseine ir jų vardas kildinamas nuo Sūduonios (kairysis Šešupės intakas) upės pavadinimo, jotvingiai (jų vardas išplito visam genčių junginiui) gyveno Juodosios ančios baseine, nuo jų į pietvakarius – poleksėnai, o į rytus – dainaviai. Kiti istorikai mano, kad tai tos pačios jotvingių gentys, tik skirtingų tautų autorių skirtingais vardais pavadintos. Rusų metraštininkai šioje teritorijoje gyvenančius gyventojus vadino jotvingiais, lenkai juos vadino poleksėnais arba jotvingiais, vokiečių kronikininkai – sūduviais, lietuviai šią žemę vadino Dainava. Dainavos žemės (terra Deynowe) pavadinimas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1253 m., kai tų metų liepą Lietuvos karalius Mindaugas kryžiuočiams užrašė, be kitų LDK žemių, ir pusę Dainavos. Šis vardas aptinkamas vadinamuosiuose Mindaugo dokumentuose, duotuose Livonijos ordinui 1253–1261 m. Mindaugas 1259 m. atidavęs Livonijos ordinui Dainavą, kurią kai kas vadina Jotvingija. Dainavos termino baltiškumu niekas neabejoja, tačiau dėl teritorijos, kuriai jis galėtų būti taikomas, taip pat esama įvairių nuomonių. Kai kurie istorikai abejoja, ar juo galėjo būti vadinama visa Jotvingija. Greičiausiai tai buvo tam tikra jotvingių genčių junginio apgyvendintos teritorijos dalis. Dainavos krašto pavadinimas vartotas Lietuvoje XIII–XVI a.
Daugumos tyrinėtojų nuomone pietuose Jotvingių sodybos siekė Narevo ir Bugo upes, rytuose – Bresto, Lydos ir Minsko apylinkes, vakaruose – nadruvių ir prūsų žemes, o šiaurėje – lietuvių (šiaurine riba laikomas Nemuno žemupis, taigi visa Užnemunė priskiriama jotvingiams – dainaviams ir sūduviams). Manoma, kad jotvingių gyvenama teritorija XIII a. viduryje užėmė apie 100 tūkst. kv. km. Jotvingiai savo istoriniame vystymesi buvo pasiekę aukštą raidos laipsnį ir nedaug trūko, kad būtų sukūrę savo valstybę ir susiformavę į atskirą baltų tautą. Tokiai valstybei ir būtų pirmiausia priklausiusios tos teritorijos ar gentys, kurių vardus išlaikė rašytiniai šaltiniai (jotvingiai, poleksėnai, sūduviai, dainaviai).
XIII a. pabaigoje jotvingius nukariavo ir dalį jų išnaikino Kryžiuočių ordinas. Iš rašytinių šaltinių žinome, jog jotvingiai buvo karingas genčių junginys, rengiąs karo žygius į rusų ir lenkų žemes ir sulaukdavęs nemažai kontražygių. Jotvingiai gyveno turtingai, per savo žygius jie paimdavo daug gyvulių ir belaisvių, jų klėtys buvusios pilnos grūdų. Kryžiuočių ordinas žiauriausiomis priemonėmis palaužė jotvingių atkaklų priešinimąsi. Dalį gyventojų išžudė, o didelę dalį prievarta iškėlė į Prūsijos gilumą ir apgyvendino Sambijos srityje. Vėliau šie gyventojai buvo asimiliuoti. Paskutinis jotvingių karo vadas Skurda 1283 m. paliko kraštą ir persikėlė į dešinįjį Nemuno krantą – Lietuvą. Šie jotvingiai įsiliejo į besiformuojančią lietuvių tautą. Apie tai, kad jotvingiai išskirtinai būtų traktuojami tuometinėje Lietuvos valstybėje, nėra jokių rašytinių šaltinių. Pirmieji Lietuvos valdovai visas lietuvių ir jiems artimas gentis traktavo kaip savas. Nuo to laiko rašytiniai šaltiniai, išskyrus vardą, jotvingių beveik nemini.
Laikas bėgo, istorija užmiršo jotvingius ir ilgai nieko nebuvo žinoma nei apie jų kultūrą, nei apie buitį. Tik XX a. pradėta labiau domėtis šia išnykusia XIII a. dar besiformavusia baltų tauta. Čia į pagalbą atėjo archeologija. Archeologai (lietuvių, lenkų, baltarusių) ištyrė nemažai jotvingių kapų, piliaviečių ir sodybviečių. Galima drąsiai tvirtinti, kad šiandien jotvingių materialinė kultūra gana gerai pažįstama, bet dar yra daug ir neišaiškintų klausimų. Šiandien galime teigti, kad dabartinės Dzūkijos teritorijos dalis yra senosios Jotvingių teritorijos – Dainavos žemės vietoje.
Lietuvių tauta. Aukštaičiai ir žemaičiai
Etninės kilmės atžvilgiu lietuviai sietini su V–XII a. egzistavusia senlietuvių (arba dar vadinama didžiąja lietuvių) gentimi, kurią sudarė 2 subetnosai – rytiniai senlietuviai (aukštaičių protėviai) ir vakariniai senlietuviai (žemaičių protėviai). Vadinasi, lietuvių tauta formavosi būtent iš dviejų etninių arealų, tik bendros genetinės šių arealų ištakos ir jų sanglauda vienoje Lietuvos valstybėje lėmė, kad ir struktūriškai dualistinės lietuvių tautos susidarymą. Žemaičių žemių konfederacija Lietuvos valstybėje išlaikė savo autonomiją ir todėl lietuvių tautos susidarymas įgavo dualistinę formą. Apie atskirą žemaičių tautą, absoliučios daugumos istorikų nuomone, šnekėti netikslinga: gyvenimas vienoje Lietuvos valstybėje, suinteresuotumas gyventi joje (labiausiai lemiamas Kryžiuočių ordino agresijos ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kompromiso su žemaičių didikais), iš to plaukiantys administraciniai, teritoriniai ir kiti ryšiai darė savo. Tai buvo veiksniai, padėję lietuviškoms žemaičių gentims kartu su lietuviškomis aukštaičių gentimis virsti viena lietuvių tauta, neleidę žemaičių žemėse gyvenantiems žmonėms sudaryti atskiros žemaičių tautos, padarę jų integraciją bendra visų Lietuvos žemių integracijos dalimi.
Į lietuvių tautą, susidariusią XIII a. iš aukštaičių ir žemaičių, įsiliejo ir kelių nelietuvių baltų genčių komponentai: dalis jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių, skalvių, prūsų, nadruvių. Tačiau reikia kalbėti ne apie lygiaverčių gentinių komponentų sąveiką, o apie paminėtų gentinių elementų atplaišų įsiliejimą į besiformuojančią lietuvių tautos struktūrą.
Nuo XVI a. antrosios pusės iki XIX a. antrosios pusės vis daugiau lietuvių didikų, bajorų, dvasininkų, inteligentų ir miestiečių viešai vartojo vien lenkų kalbą. Lietuvių tautos elitą apėmusi „lenkavimo” mada išpopuliarino dvilypę tautinę jų savimonę aiškinantį lotynišką posakį „gente lituanus, nacione polonus” („tautybė – lietuvis, pilietybė – lenkas”). Jonušas Radvila 1615 m. savo broliui Kristupui rašė: „Nors lietuviu gimiau ir juo mirsiu, bet savo Tėvynėje turiu vartoti lenkų kalbą”. XIX a. pab., kai galutinai išryškėjo lietuviakalbių dominuojamas Lietuvos valstybės sukūrimo siekiančių lietuvių atotrūkis nuo savo sulenkėjusių tautiečių, kažkuris lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis tuomet šiam lotyniškam posakiui suteikė naują reikšmę – „kilme – lietuvis, tautybe – lenkas”.
Modernios lietuvių tautos formavimosi procesas prasidėjo iš esmės tik XIX a. antroje pusėje, vykstant lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžiui. Galutinai lietuvių modernioji tauta susiformavo tik 1918–1940 m. gyvavusioje Lietuvos Respublikoje.
Šiuo metu lietuviais save laiko apie 4,2 mln. žmonių. Didžioji lietuvių dalis (apie 2,9 mln. žmonių) gyvena Lietuvos Respublikoje, kurioje lietuviai sudaro apie 83,5 % visų gyventojų. Lietuvoje gyvenantys lietuviai ir didelė dalis lietuvių diasporos atstovų kalba lietuvių kalba, kalbininkų laikoma archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų.
Lietuvos etnokultūriai regionai
Lietuvos etnokultūriniai regionai – trijų istoriškai susiformavusių etninės Lietuvos subetninių regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos) subregionai. Įvairių mokslo sričių atstovų jie suvokiami labai nevienodai, – nesutariama tiek dėl šių regionų ribų, tiek dėl jų skaičiaus. Etninės kultūros globos taryba Lietuvoje siūlo skirti 5 etnokultūrinius regionus:
Aukštaitijos – centras Panevėžys;
Dzūkijos (Dainavos) – centras Alytus;
Suvalkijos (Sūduvos) – centras Marijampolė;
Žemaitijos – centras Telšiai;
Mažosios Lietuvos – centras Šilutė.
Alytus – Dzūkijos sostinė
Dzūkija – vienas iš 5 etninės Lietuvos etnokultūrinių regionų, kurio gyventojai sudaro savitą, lietuvių tautai priklausantį etninį vienetą, vadinamą kalbinės ypatybės (dzūkavimo) turėtojų vardu. Šioje teritorijoje gyvenantys žmonės nuo kitų lietuvių skiriasi ne tik dzūkavimu, bet dar ir savitais papročiais, tradicijomis, liaudies dainomis, apskritai etnografinėmis ypatybėmis. Terminai „dzūkai” ir „Dzūkija” vartojami nuo XIX a.
Istorinė Dzūkija, gyvavusi XIX a., apima Alytaus miestą, Alytaus rajoną, Varėnos rajoną, Lazdijų rajoną, Druskininkų savivaldybę, Elektrėnų savivaldybę, beveik visą Kaišiadorių rajoną, rytinę Prienų rajono dalį, Trakų rajoną, vakarinę Šalčininkų rajono dalį, taip pat dalį dabartinės Lenkijos Palenkės vaivadijos (Suvalkai, Seinai, Punskas) ir dalį dabartinės Baltarusijos Gardino srities (Gardinas, Rodūnia, Lyda). Šiaurėje Dzūkija ribojasi su Aukštaitija, vakaruose – su Suvalkija.
Lietuvoje Dzūkijos etnokultūrinis regionas dažnai įvardijamas Dainavos terminu, nes XIII a. maždaug toje vietoje (dabartinės Dzūkijos pietvakariuose) buvo istorinė jotvingių Dainavos žemė, o dalis tos žemės gyventojų įsiliejo į tuomet besiformuojančią lietuvių tautą. Manoma, kad Dainavos žemės politinio centro funkcijas XIII a. atliko Merkinė, kuri bent iki XV a. buvo pusę Trakų kunigaikštystės apėmusios Merkinės žemės centras, XIV a. pradžioje – Senieji Trakai, nuo XIV a. 8 dešimtmečio – Trakai.
Didžiausi istorinės Dzūkijos miestai yra Gardinas, Lyda, Suvalkai ir Alytus, kuris šiuo metu vadinamas Dzūkijos (Dainavos) krašto sostine. Alytuje 1995 m. birželio 15–17 d. vyko pirmasis Dzūkijos kultūros kongresas. Etninės kultūros globos taryba laiko Alytų Dzūkijos etnokultūrinio regiono centru.
informacija iš: http://svietimas.alytus.lt
