Nors Baltijos šalyse eismo sąlygos šaltuoju sezonu yra panašios – tamsa ir dargana būdinga visų trijų valstybių orams, tačiau pėsčiųjų požiūris į jų pačių saugumą keliuose itin skiriasi. Naujausi tyrimo duomenys rodo, kad daugiau nei pusė Estijos gyventojų tamsiuoju paros metu nuolat dėvi atšvaitus, Lietuvoje taip elgiasi mažiau nei trečdalis, Latvijoje – mažiau nei penktadalis gyventojų.
Tai atskleidė draudimo bendrovės „Gjensidige” užsakymu „NielsenIQ” atlikta Baltijos šalių gyventojų apklausa. Apklausos dalyvių buvo klausiama, ar tamsiuoju paros metu jie dėvi atšvaitus.
Tyrimo duomenimis, didžioji dalis Lietuvos (28 proc.) ir Estijos (55 proc.) gyventojų nurodė, kad atšvaitus dėvi nuolat, didžioji latvių dalis (29 proc.) teigė atšvaitus dėvintys retsykiais.
„Kasmet tiriame eismo dalyvių saugumo kelyje įpročius ir matome, kad Lietuvoje, deja, jie nesikeičia. Situacija nėra gera, nes didelė dalis pėsčiųjų vis dar laikosi nuomonės, kad jų saugumas – labiau vairuotojų, o ne jų pačių reikalas. Šį požiūrį puikiai iliustruoja pastarųjų trejų metų statistika, o atšvaitas mūsų šalyje ir kaimyninėje Latvijoje yra nepelnytai nuvertinamas”, – kalba draudimo bendrovės „Gjensidige” Žalų departamento vadovė Baltijos šalims Viktorija Katilienė.
Atšvaitai – ir dviratininkams bei paspirtukininkams
Tyrimas atskleidė ir kitą nedžiugią tendenciją, visose trijose Baltijos šalyse sumažėjo ir tokių gyventojų, kurie nedėvi atšvaito patys, tačiau pasirūpina, kad juos visada naudotų atžalos. Lietuvoje vaikų saugumu tamsiuoju paros metu rūpinasi 9 proc., Latvijoje – 8 proc., Estijoje – vos 3 proc. visuomenės narių.
„Vaikai – viena labiausiai pažeidžiamų eismo dalyvių grupių, todėl tėvai turi pasirūpinti, kad jie dėvėtų atšvaitus tamsiuoju paros metu. Dėl mažesnio ūgio ir mažiau išlavintos orientacijos eismo aplinkoje vaikai gali netikėtai išbėgti į gatvę ar kelio kraštą, o vairuotojai – pastebėti juos per vėlai. Be to, dėvėdami atšvaitus vaikai mokosi eismo kultūros ir supranta savo atsakomybę už saugumą kelyje. Atšvaito dėvėjimas yra paprastas, bet labai svarbus veiksmas, kuris gali padėti apsaugoti vaikus nuo nelaimingų atsitikimų ir išgelbėti gyvybes”, – kalba V. Katilienė.
Draudimo bendrovės atstovė atkreipia dėmesį į dar vieną svarbų aspektą. Jos teigimu, atšvaitų poveikio pėsčiasis gali ir nesuvokti, nes atšvaitas atlieka savo funkciją, o pėsčiajam ji yra nepastebima – niekas nesikeičia ir nieko nenutinka. Tačiau, pasak V. Katilienės, skirtumą tikrai gali pajusti vairuotojai, kurie žmogų su atšvaitu tamsiu paros metu, šviečiant artimosioms šviesoms, pastebi iš 150 metrų atstumo, o asmuo be atšvaito tampa matomas tik 30 metrų atstumu.
„Dėl šios priežasties atšvaito svarba išauga užmiesčio keliuose, naujos statybos kvartaluose ir mažesnėse gyvenamosiose vietovėse, kur nėra šaligatvio, pėstieji juda važiuojamąja kelio dalimi, o automobilių leistinas greitis yra didesnis nei 60 km/val. Tamsiu paros metu čia be atšvaito einantys pėstieji beveik visiškai išnyksta kelio aplinkoje. Jei pėstieji matomi tik likus 20–30 metrų, vairuotojui, važiuojančiam 90 km/val. greičiu, tiesiog nebebūtų galimybių laiku sustabdyti transporto priemonę ar išvengti susidūrimo. Atšvaitas yra tarsi gyvybės draudimas, kurį įsigyti ir naudoti turėtų kiekvienas eismo dalyvis”, – pabrėžia V. Katilienė.
Pasak draudimo bendrovės atstovės, atšvaitus turėtų dėvėti ne tik pėstieji, dviratininkai bei važiuojantieji paspirtukais, tačiau ir automobilių vairuotojai. „Atšvaitai neabejotinai gali išgelbėti gyvybes. Itin iliustratyvus pavyzdys: kai vairuotojas, nedėvėdamas jokių jo matomumą gerinančių priemonių, kelkraštyje keitėsi ratą tamsiuoju paros metu, kita keliu važiavusi transporto priemonė jį stipriai sužalojo“, – pasakoja draudikė.
Tyrimo duomenimis, Lietuvoje ir Latvijoje atšvaitų niekada nenaudoja 16 proc. žmonių, Estijoje – 4 proc. gyventojų. Latvijoje tarp nedėvinčiųjų labiausiai išsiskiria 16-19 m. amžiaus grupė – daugiausia šio amžiaus žmonių sakė niekada nesegintys atšvaito.
Atšvaitas – pėsčiųjų žibintas
Pasak saugaus eismo eksperto, vairavimo mokyklos vadovo Artūro Pakėno, atšvaitų aktualumas neišnyksta, ypač tamsiuoju ir šaltuoju sezonu. „Automobiliuose yra žibintai, o dviratininkai, paspirtukininkai ir pėstieji jų neturi, jiems žibintus kelyje atstoja atšvaitai“, – kalba A. Pakėnas.
Ekspertas neigia mitą, kad atšvaitai pėstiesiems būtini tik užmiesčio keliuose. „Ši saugumo priemonė yra reikalinga visur, kur pėsčiasis gali susidurti su automobiliu. „Eidamas šaligatviu pėsčiasis yra saugesnis, tačiau kertant važiuojamąją dalį, tamsiai apsirengęs ir neturintis atšvaisto jis yra praktiškai nematomas“, – sako saugaus eismo ekspertas.
Pasak A. Pakėno, auštant arba temstant vairuotojų regėjimas dar nėra prisitaikęs prie aplinkos, todėl šie pereinamieji paros laikotarpiai – sudėtingiausi eisme. „Vairuotojų mąstymas „dar ne tamsu“ arba „jau prašvito“ dažniausiai sukuria ir didesnį atsipalaidavimą vairuojant, kuris dar labiau sumažina jų atidumą. Todėl prietemos laikas keliuose yra apgaulingas ir jį vertinti reikia itin atsakingai“, – tvirtina vairavimo mokyklos vadovas.
Saugaus eismo eksperto teigimu, pėstieji atšvaitą turėtų dėvėti ne bet kurioje kūno vietoje: „Šiai saugumo priemonei svarbu rasti vietą nuo juosmens iki kelių, nes būtent šiame aukštyje yra vairuotojo žvilgsnis ir automobilių šviesos.“
Ekspertas pataria, kaip patikrinti, ar atšvaitas veikia. „Tai galima padaryti naudojant kišeninį arba išmaniojo telefono žibintuvėlį, pakeliant šviesos šaltinį iki akių lygio ir nukreipiant šviesą į atšvaitą tamsioje aplinkoje. Jei atšvaitas veikia, šviesa bus aiškiai atspindima atgal“, – pataria vairavimo mokyklos vadovas.
Jis kritiškai vertina Lietuvos eismo dalyvių elgseną tamsiuoju paros metu. „Jie dar, deja, nenori pripažinti vakarietiškos eismo kultūros, todėl neretai kvestionuoja atšvaitų ar šalmų dėvėjimo būtinybę.
Nenorą saugoti savo sveikatą ir gyvybę vertinu kaip primityvų užsispyrimą, kurį būtina keisti aktyviu visuomenės edukacija ir, esant poreikiui, baudomis“, – apibendrina A. Pakėnas.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos 16-64 metų žmonių apklausa buvo atlikta šių metų balandį, apklausiant po 1 600 kiekvienos Baltijos šalies respondentų. Tyrimo paklaida – 2,45 proc.
