Rajono viešojoje bibliotekoje prozininkė, žurnalistė Loreta Jastramskienė alytiškiams pristatė jau ketvirtą savo knygą „Bilietas į Grįžulo ratus“. Šį kartą autorė pasuko ne jai įprastu grožinės literatūros keliu, bet pasirinko žymiai sudėtingesnį esė žanrą, kuriam būdingi „filosofiniai pamąstymai, kritiškas požiūris į dabartį ir praeitį bei subjektyvus įvairių įvykių vertinimas“. Būtent taip literatūrologai apibrėžia klasikinį esė žanrą. Tačiau, kalbant apie Loretos Jastramskienės knygą, labiau tinka antrasis, meniškasis esė žanro paaiškinimas – „savo brangiausių minčių išsakymas“. Būtent jomis autorė visą vakarą ir dalijosi su skaitytojais, pasakodama apie jai brangius keturių kartų, dvylikos žymių žmonių gyvenimus, kurių kūriniai kartu su autore apsigyveno Šiaurės miestelyje ir kurie laikas nuo laiko pakviečia ją į nekasdienišką kelionę, tapdami „svarbia šių dienų socialinių problemų analizės dalimi“. Keturi jų dar ir šiandien gyvena ir kuria skirtingose valstybėse, o su trimis autorė buvo susitikusi asmeniškai.
Tai Dagas Solstadas, Antanas Šileika, Imbi Paju, Samuelis Shemas, Marlena Haushofer bei senieji legendiniai autoriai Gui de Mopasanas, Oskaras Milašius, Žanas Žakas Ruso, Šarlis Bodleras, Erichas Marija Remarkas, Kristijonas Donelaitis ir Stefanas Cveigas. Visi jie savo laiku paliko neišdildomą įspūdį rašytojos gyvenime ir suvaidino (bei tebevaidina) ženklų vaidmenį, formuojant jos dvasinę pasaulėjautą. Rašytoja pastebėjo, jog visi dvylika autorių, kaip ir dvylika mėnesių, yra nepaprastai skirtingi, tačiau visus juos jungia vienas bendras bruožas: priešinimasis dvasinei, psichologinei ir fizinei prievartai. „Prievartos neturėtų būti šioje žemėje, nes joks žmogus negali primesti savo valios kitiems. Negalima smurtu pakeisti pasaulio“, – tvirtina knygos autorė.
Renginio pradžioje rašytoja pabrėžė, jog jai visuomet malonu grįžti į gimtąjį Alytų, tačiau savo gimtinėje ji visuomet jaučianti didesnį nei įprasta atsakomybės prieš skaitytojus jausmą. Kaip paaiškėjo vėliau, rašytoja nerimavo be reikalo, nes abejonės bei nerimas ištirpo vos po kelių susitikimo akimirkų, kaip ir atsivežta knygų krūva, kurias susirinkusieji išgraibstė akimirksniu, vos renginiui pasibaigus. Nors, kaip tvirtina esė rinkinio autorė, knygos apie rašytojus šiandien nėra populiarios, mintis parašyti tokio pobūdžio kūrinį kilo, nusiuntus vieną esė kultūros ir meno savaitraščio „Nemunas“ redaktoriui Viktorui Rudžianskui, kuris, dideliam rašytojos nustebimui, neapsiribojo vieno kūrinio publikavimu, bet paprašė parašyti ir atsiųsti jų daugiau. Taip gimė esė rinkinys paslaptingu pavadinimu „Bilietas į Grįžulo ratus“, kurį, kaip juokdamasi prisiminė rašytoja, daugelis Vilniaus knygų mugės lankytojų priskyrė…astronomijai.
Naudodama skaidrių pateiktis, autorė vaizdžiai ir įtaigiai papasakojo susirinkusiems apie kiekvieną knygoje minimą rašytoją, priminė pačius įdomiausius ir reikšmingiausius jų biografijos faktus, parodė jos įamžintas atmintinas vietas, susijusias su kūrinyje minimais rašytojais, kurias ji aplankė, rašydama knygą. Atlapaširdis Žanas Žakas, plevėsa Remarkas, užriestaūsis Mopasanas, nuodėmingos Šarlio Bodlero gėlės, Marlenos Haushofer „Siena“ – turininga kelionė laiku pralėkė akimirksniu, o į klausimą, kodėl rašanti apie tragiško likimo rašytojus, autorė atsakė, jog „rimti ir svarbūs dalykai gyvenime nutinkantys žmogui dažniausiai nebūna linksmi ir nėra susiję su malonumu“, – bei pridūrė, jog ne visi jos pasirinkti rašytojai sulaukė tragiškos lemties.
Su didele meile autorė prisiminė susitikimą su Suomijoje gyvenančia estų žurnaliste, rašytoja, filmų kūrėja Imbi Paju, kuri savo kūryboje nagrinėja sovietinės okupacijos ir diktatūros padarinius. Būtent jie ir yra daugelio išgyvenusių sovietinį režimą žmonių potrauminio streso sindromo priežastimi. Loreta Jastramskienė priklauso pirmai patyrusių sovietinį genocidą žmonių kartai, nors tarptautinės organizacijos masinių 1940–1953 m. trėmimų Lietuvoje netraktuoja kaip genocido, dėl ko rašytojai yra nepaprastai skaudu. Autorė pabrėžė, jog laikas, atleidimas ir gailestingumas gydo visas žaizdas, tačiau nors „gailestingumas ir gali išgelbėti mus visus, tačiau pernelyg nereikėtų viltis, kad jį sutiksime tuščiose žmogiškumo gatvėse“.
Tad, žvelgdama į žvaigždėtą naktinį dangų, į Didžiuosius Grįžulo ratus, rašytoja galvoja ne tik apie Sibire kentėjusius savo artimuosius, bet ir apie visus ten žuvusius lietuvius, ypač vaikus, kurie užaugę galėjo padaryti daug gero ir naudingo Lietuvai. „Didieji Grįžulo ratai dažnai vadinami Vežimu arba Didžiosios Lokės žvaigždynu. Šie pavadinimai man visuomet asocijuojasi su vežimu į Sibirą ir Sibiro meškomis“, – paaiškino visai ne romantišką knygos pavadinimą autorė, taip niekam ir nepasiūliusi pirkti bilieto į Grįžulo Ratus. Ir tai suprantama, nes retas susigundytu kelione į vieną pusę, iš kurios dažnai negrįžtama.
Knygos pratarmėje autorė rašo, jog tai knyga „tiems, kurie jaučia“. Galime pridurti, jog tai knyga ir tiems, kurie mąsto ir, kas svarbiausia, moka daryti išvadas. Būtent tokiems žmonėms ir skirta naujausia Loretos Jastramskienės knyga „Bilietas į Grįžulo Ratus“, į kuriuos bilietai jau išparduoti.
Arnoldas Šatrauskas
