Miškų žalumos apgaubtame Gegužinės kaime (Kaišiadorių r.) ant upės kranto įsikūrusi sodyba „Senosios Gegužinės ūkis“ traukia visų nuo Kauno, Jonavos ar Kaišiadorių važiuojančiųjų žvilgsnius. Įvairiais likimo vingiais sukęs gyvenimo kelias į tremtinio senelio žemes parvedė du anūkus architektus Benjaminą ir Rolandą Bortkūnus. Broliai gražiai pasiskirstę pareigomis: ūkiniais reikalais rūpinasi Benjaminas su žmona Raimonda, gyvenantys Kaune, o kultūrine ir kaimo turizmo veikla – čia įsikūrę Rolandas ir Neringa Bortkūnai.
Sodyba mena senus laikus
Vieną vasaros popietę susėdame su Neringa ir Rolandu pasikalbėti. Už lango teka Neris, pievoje ganosi avys, namų ramybę saugo graži Berno zenenhundų veislės kalytė Bačiata, o šeimininkų pasakojimas nukelia į praeitį.
„Senosios Gegužinės ūkis“ – viena iš įdomią istoriją turinčio Gegužinės kaimo, rašytiniuose šaltiniuose minimo jau nuo XV a., sodybų. Ji įkurta senojoje Gegužinės kaimo dalyje, kuri iki šiol vadinama Senąja Gegužine. Statiniai pastatyti dvarvietėje.
„Apie 1930-uosius iš dvarininkų Žižniauskų 70 hektarų žemės nupirko iš Amerikos grįžęs Kajetonas Staniūnas ir perdavė savo žentui, būsimam Gegužinės girininkui, mūsų seneliui Mykolui Bortkūnui. Nuo tada Bortkūnų pavardė žinoma šiose vietose. Deja, 1941 metais girininkas Mykolas Bortkūnas buvo ištremtas į Archangelską, žmona Stefanija su keturiais vaikais išvežta į Altajaus kraštą, turtas konfiskuotas. 1996 metais vyriausio Mykolo Bortkūno sūnaus Jurgio iniciatyva buvo atgauta turėta žemė, miškas ir likę ūkiniai pastatai, o 2007 metais į Senąją Gegužinę atsikėlėme gyventi mes su Neringa ir vaikais“, – užbaigia ekskursiją į praeitį Rolandas.
Kaimas – svajonių vieta
Kaimas Neringą ir Rolandą traukė visada, nors vaikystėje nė vienas jo neturėjo. „Visą gyvenimą galvojau, kad būsiu miškininkas, kaip ir mano senelis, bet kažkodėl tapau architektu“, – juokiasi Rolandas. O Neringos šilčiausi vaikystės prisiminimai – kai miegodavo ant šieno, išprašiusi močiutės, Kauno inteligentės, važiuoti pas jos draugus į kaimą.
Svajonės apie kaimą pradėjo pildytis, kai Neringą ir Rolandą suvedė likimas. Susitiko Vilniuje, kai abu atvyko rašyti lietuvių kalbos stojamojo rašinio į Dailės institutą (dabartinę Vilniaus dailės akademiją). Įstojo, kartu mokėsi Kauno fakultete, tapo interjero architektais ir dizaineriais, o baigę mokslus 1984 metais sumainė aukso žiedus.
Kai Rolandas tėčiui papasakojo apie būsimą nuotaką ir pasakė, jog abu su Neringa yra gimę lapkričio 7 dieną, jis iš karto palaimino. Tėčiui atrodė, kad tai lemties ir laimės ženklas, nes jiedu su žmona, Rolando mama, taip pat gimę tą pačią dieną.
Pirmąją sodybą, susižavėję vienkiemio vaizdu, Neringa ir Rolandas už skolintus pinigus nusipirko Poškonių kaime, Utenos rajone. Ir nors gyveno mieste, per atostogas jų vaikai bėgiojo basomis po žolę, galėjo maudytis ežere, pažinti gyvūnus.
Abiejų karjeros kelias prasidėjo Kauno radijo gamyklos Projektavimo skyriuje, vėliau daug metų dirbo interjero ir architektūros srityje. Rolandas ilgai dėstė Dailės institute, Neringa jau dešimt metų dirba architekte Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.
Pastaruosius penkiolika metų sutuoktiniai panirę į etnoarchitektūros sritį. Kartu su bendraminčių kūrybine grupe yra daugybės leidinių apie kaimo statybą bendraautoriai, rašo straipsnius, konsultuoja architektus, veda seminarus ir susitikimus, propaguoja Lietuvos kaimo statybos tradicijas. Abu siekia, kad kaimo architektūra išliktų ir būtų gyva klasika, o ne nykstanti istorija, kad jauni architektai išmoktų kaimo statybos abėcėlę.
Gegužinės sodybos didysis namas – XVIII a. pabaigos pagrindinio dvaro pastato iliustracija. Jis pastatytas remiantis senąja archyvine medžiaga, išsaugant Vakarų Aukštaitijos sodyboms būdingas formas ir detales.
„Norėjome atkurti XIX amžiaus lietuviško kaimo peizažą, kurį matytų keliu važiuojantis žmogus“, – pasakoja Neringa. Be to, namas sąmoningai pastatytas taip, kad jame galėtų vykti kultūrinė veikla.
Svečiai visada laukiami
Anksčiau dvare gyvenę žmonės rūpinosi žemės ūkiu, todėl tik turėdami galimybių ir išteklių užsiėmė kultūrine veikla. Dabar vietoj pajamų iš žemės ūkio dvaras dirba kaip kaimo turizmo sodyba. Dažniau nei šeimos susibūrimai čia vyksta kultūros renginiai: gerų dokumentinių filmų peržiūros, parodos, stovyklos, konferencijos, popietės, susitikimai.
„Yra etnokultūra ir tikroji kultūra, todėl mūsų namuose pamatysite profesionalųjį ar liaudies meną arba šių dviejų sričių sintezę – senovės ir modernumo jungtį“, – aiškina Rolandas.
Pirmoji paroda dvaro pastate atidaryta 2011 metų gruodžio 30 dieną. Nuo tada čia nuolat vyksta ilgalaikės parodos ir jos keičiamos kas tris mėnesius. Dabar eksponuojama jau 12-oji paroda. Tai dailininko Gintaro Kušlio tapybos darbai, savo spalvomis vasarą džiuginantys stovyklautojus.
Kiekvienos parodos atidarymą tradiciškai lydi renginys, paskaita ar koncertas. Tarp parodų atidarymų vyksta dokumentinių ar kino filmų peržiūros, įvairūs muzikiniai renginiai, vasaromis rengiamos stovyklos.
„Mano nostalgija ir pomėgis – roko kultūra ir roko muzika“, – pasakoja Neringa, jau trečius metus su drauge rengianti koncertą, skirtą Vudstoko festivaliui atminti. Rugsėjo 5 dieną atvykusieji į sodybą galės panirti į roko muziką, pasigėrėti žvaigždėta naktimi, pamatyti naują parodą.
„Kultūrinė veikla dvarą daro prieinamą tiek vietiniams, tiek atvykstantiems iš įvairių Lietuvos vietovių žmonėms“, – džiaugiasi Rolandas.
Sodyba ir dvaro namas nėra tik parodai, jis gyvas, jame nuolat verda gyvenimas, susitinka žmonės. Pirmą kartą atvykusieji visada nustemba, kokie vaišingi ir svetingi šeimininkai, kaip visais pasirūpina, o gražiai serviruotas stalas kvepia garuojančia gilių kava.
Labiausiai sodyboje laukiami šeimos nariai: Rolando ir Benjamino mama Nijolė Bortkūnienė, Neringos tėvai Jūratė ir Česlovas Norvaišos, abiejų šeimų vaikai – Erika, Kotryna, Vytis ir Indrė su vyru Mindaugu. Kalėdos ir Velykos bei kitos šeimos šventės čia jau švenčiamos aštuonerius metus. Neringa džiaugiasi, kaip smagu visiems dar iš vakaro susirinkus marginti kiaušinius ar kepti kūčiukus, naminę duoną, meduolius.
Paklausus, kokių turi pomėgių, kuo domisi laisvalaikiu, Neringa su Rolandu tik juokiasi, kad visi pomėgiai virto gyvenimo kasdienybe – ir gyvenimas kaime, ir augalai, ir noras turėti gyvulių, ir kultūrinė veikla. „Matyt, mes ir esame iš tų laimingųjų, kurių darbas ir pomėgiai sutampa“, – sako Rolandas.
Rita Siman. Ritos Siman ir Bortkūnų šeimos nuotraukos.
