Pasak eismo saugumo problemas analizuojančių ekspertų avarijų statistiką dažnai koreguoja, iš pirmo žvilgsnio, jokių tiesioginių sąsajų neturinčios, „šalutinės“ aplinkybės. Tarkim, kuo pigesni degalai – tuo daugiau veiksmo keliuose, o drauge ir pražūtingų incidentų. Kuo pikčiau žiemą spaudžia speigas – tuo mažiau rytais sugebančių pažadinti saviškius „bolidus“. Kuo geriau žiūrovus mulkina Holivudo specialiųjų efektų meistrai, kurdami tokio sukirpimo serialus kaip „Greiti ir įsiutę“ ar „Dingti per 60 sekundžių“ – tuo daugiau gatvėse manančių „ir aš taip galiu“…
Charizmatiškasis žiedinių lenktynių meistras Dainius Matijošaitis prisipažįsta pats buvęs panašių iliuzijų įkaitu, daug eksperimentavęs, daug klydęs ir, ačiū Dievui, daug išmokęs. Klaipėdoje šį savaitgalį vyksiančio konkurso „Geriausias Lietuvos vairuotojas 2016“ antrojo etapo išvakarėse Dainius sutiko papasakoti apie svarbiausius savo automobilinius atradimus.
Kada ir kaip užsikrėtei automobilių sporto virusu?
Su fotoaparatu ant kaklo žiūrėti lenktynių pradėjau keliauti taip seniai, kad dabar netgi nelabai prisimenu, ar dėl ko nors kitko esu labiau seilėjęsis. Tiek ralis, tiek žiedas man žiauriai patiko, todėl svajojau pats būti viso to dalimi. Realizuoti tokius planus pavyko berods 2007-aisiais, kai įsivėliau į vadinamąsias „Kalnų lenktynes“ ir greituminius slalomus. Dar po metų prisijungiau prie bičiulių komandos su 4-os kartos „VW Golf“, startavusios 1000 kilometrų lenktynėse Palangoje. Tuomet man ta mašina atrodė beprotiškai greita, akys buvo kvadratinės nuo emocijų antplūdžio ir, nors tvarkytis sekėsi sunkokai, būtent tada „susileidau benzino švirkštą“.
Vėliau susigundžiau išbandyti jėgas ralyje. Šį etapą paženklino virtinė avarijų, privertusių pripažinti, kad apie daugelį 
dalykų arba neturiu supratimo, arba suprantu kreivai. Tarkim darbas su stenograma, žiūrint iš dabartinių pozicijų buvo, švelniai tariant, viena didelė nesėkmė. Pagalvoti buvo apie ką…
Ar naudojaisi kokio nors trenerio paslaugomis?
Daugiausia ritmų pamokų gavau iš Jono Dereškevičiaus. Prieš vienas ralio varžybas netyčia tapau jo „smegenų plovimo“ seanso stebėtoju ir suvokiau, kad automobilių sportas iš tiesų yra smegenų sportas. Nuo to, kas vyksta lenktynininko galvoje, o ne turimų „arklių“ priklauso rezultatas trasoje. Pratybos su Jonu buvo velniškai įdomios ir naudingos, padėjusios išmokti daugybės kertinių mašinos valdymo elementų. Svarbiausia, kad tai apsaugojo nuo neišvengiamo „nugrybavimo“ savarankiškų treniruočių klystkeliais.
Kaip evoliucionavo požiūris į lenktynes pamačius jų užkulisius ir kaip po to keitėsi elgsena gatvėje?
Be abejonės keitėsi. Ruošiantis pačioms pirmoms 1000 kilometrų lenktynėms Palangoje, kiti du komandos nariai Vincas Gerdžiūnas ir Gintautas Šlepikas „Nemuno žiede“ tiesiog į skutelius sudraskė mano įsivaizdavimą, kad esu žiauriai kietas vairuotojas. Akivaizdu, kad labai panašiai save vertina daugelis jaunų žmonių, nardančių gatvėse tarp mašinų, dažnai visiškai neadekvačiai vertinančių savo gebėjimus ar tiesiog nesuvokiančių, ką stato ant kortos. Mane treniruotės išgydė nuo visų panašių kvailysčių. Dabar, net jei stringu pakeliui į kokį nors svarbų susitikimą, paskambinu ir atsiprašau, kad pasirodysiu 10 minučių vėliau, bet neminu „gazas dugnas“. Lenktyniaudamas pradėjau visai kitaip vertinti greitį, nes savo akimis mačiau ir savo kailiu patyriau, kokios skausmingos būna net mažiausios klaidos lekiant tikrai dideliu tempu.
Svarbu suvokti ir tai, kad su standartiniu automobiliu net teoriškai neįmanoma važiuoti taip, kaip galima su „koviniu“. Su gana kukliu žiedui paruoštu „Honda Civic“ Kačerginės trasą apsuku kur kas greičiau nei su „Ferarri F430“.
Kaip išsiaiškinti, ar žmogus iš tiesų yra neatskleistas talentas ir ralio vunderkindas?
Tiesą sakant aš netikiu tokiais dalykais kaip „ralio vunderkindas“. Gerais vairuotojais negimstama, o tampama. Tarkim Sebastianas Loebas startavo ralyje baigęs gimnasto karjerą, turėdamas itin gerą koordinaciją ir išlavintą kūno motoriką. Tačiau 9 kartus WRC čempionu tapo todėl, kad žiauriai daug ir sunkiai dirbo. Čia nebūna stebuklų.
Jei kažką kamu
oja toks klausimas, kokį uždavei, toks žmogus turėtų pats susikurti sau sąlygas, leidžiančias dalyvauti automobilių lenktynėse, ir tada neabejotinai rastų teisingą atsakymą. Šia prasme pasaulis yra žiaurus – niekas smalsumo vedamas nesiūlys „pasitikrinti“ savo galimybių atsisėdus prie tokio pat lygio bolido vairo, kokiu startuoja WRC lyderiai. Tas pats liečia paprasčiausią slalomą ar kartingą. Beje, pastarąją discipliną tai pat tik stipriai įsikarščiavus galima vadinti „pigia“.
Kas labiausiai erzina ir atrodo pavojinga Lietuvos vairuotojų elgsenoje?
Prieš gerą dešimtmetį buvau didysis „pypintojas“ kiekvienam žioplinėjančiam vairuotojui. Dabar nieko panašaus nebedarau. Vadinasi arba senstu ir tampu vis tolerantiškesnis, arba reikalai mūsų gatvėse ir keliuose natūraliai gerėja. Iš tiesų – jei prie vairo atsisėdę būtų šiek tiek dėmesingesni ir mandagesni vieni kitiems, eismo srautas judėtų greičiau, o nervų ląstelių žūtų mažiau.
Ką keistum eismo organizavime ar KET, jei būtum aukščiausia šiuos dalykus sprendžianti instancija?
Turbūt vienas nedaugelio pastarojo meto KET korekcijų, kurių logikos ir prasmės nesuprantu – „žaliųjų rodyklių“ naikinimo iniciatyva. Gal egzistuoja kokie nors tyrimai, liudijantys, kad galimybė pasukti į dešinę degant raudonam šviesoforo signalui, buvo pernelyg rizikinga teisė? Gal kažko nežinau, bet kol kas atrodo, kad tai viso labo trikdo eismą ir prisideda prie spūsčių formavimosi?
Kas yra geras vairuotojas?
Toks, kuris paiso visuotinai priimtų taisyklių. Geras vairuotojas tikrai neprivalo būti pats greičiausias.
