Su garbia sukaktimi – 90-osiomis gimimo metinėmis – pagerbėme nuostabų žmogų – partizanų ryšininką, Vyčio kryžiaus 3-ojo laipsnio ordino kavalierių Juozą Jakavonį-Tigrą. Jo gražioje dzūkiškoje sodyboje ant Merkio kranto Kasčiūnų kaime tądien simboliniai laiko tiltai tarsi sujungė praeitį ir dabartį, o čia pabuvę tarsi išklausėme skaudžios pokario Lietuvos istorijos pamoką. Šioje sodyboje 1945 m. buvo įrengta pirmoji Pietų Lietuvos partizanų vadavietė, joje slapstėsi Pietų Lietuvos partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Juozas Vitkus-Kazimieraitis, buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. Juozas Jakavonis šią vadavietę atstatė, ir nuolat ją lankantiems žmonėms nepailsdamas pasakoja, kokia sunki ir tuo pačiu kokia prasminga iš tiesų buvo partizanų kova už Lietuvos laisvę.
Neeilinės drąsos, ištvermės, tolerancijos, išminties ir gerumo šviesulį Juozą Jakavonį-Tigrą garbingo jubiliejaus proga pasveikino daug garbių svečių, be daugybės dovanų jis apdovanotas ir Lietuvos laisvės kovų kryžiumi.
Jubiliato garbei skirtas šventinis renginys prasidėjo Juozo ir Zosės Jakavonių sodyboje trispalvės pakėlimu ir Lietuvos Respublikos himnu. Karių iššautos salvės buvo skirtos Lietuvai, partizanams ir Juozui Jakavoniui. Renginį organizavusi ir vedusi dukra Angelė kalbėjo apie tėvelį: „Būtent dėl šios priežasties, kad šeimoje jis buvo tik vienas sūnus, tėvai neišleido jo į Ameriką pas tetą… Gal tėtis būtų buvęs žymus gydytojas, nebūtų patyręs enkavedistų, kankinimų, bado, Sibiro kalėjimų… Tėtis buvo labai gabus mokinys, už gerą mokymąsi baigęs keturis skyrius jis gavo tuometinio švietimo ministro padėką už gerą mokymąsi…“.
Juozas Jakavonis gimė 1925 m. liepos 10 d. Kasčiūnų kaime. Būdamas 20 metų jaunuolis, jis su kitais partizanais savo tėvų kieme 1945 m. įrengė bunkerį, kuris 1945–1946 m. tapo Pietų Lietuvos partizanų vadų vadaviete. Bunkeryje gyveno ir dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadai J. Vitkus – Kazimieraitis ir A. Ramanauskas – Vanagas. Kaip ryšininkas, J. Jakavonis dar platino ir pogrindinę spaudą, nes bunkeryje buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. 1946 m. gruodžio 8 d. nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo enkavedistų sučiuptas. Jis išlaikė nežmoniškus kankinimus ir akistatas Merkinės, Varėnos, Vilniaus (Lukiškių) NKVD rūsiuose ir tardytojų kabinetuose, tačiau neišdavė nė vieno, kuriuos akis į akį suvesdavo okupacinių struktūrų darbuotojai. Bolševikinis karo tribunolas („trojka“) J. Jakavonį nuteisė Sibiro kalėjimams-lageriams ir tremčiai, kur jis praleido savo jaunystę – nuo 1946 iki 1959 metų. Dirbo Kolymos vario ir kitose kasyklose. Gyvas išliko tik dėl įgimto optimizmo ir meilės žmonėms, kurie jam atsakydavo tuo pačiu. Grįžus į Lietuvą, į gimtąjį Kasčiūnų kaimą, jo laukė vietinės valdžios atšiaurumas, buvo sunku Lietuvoje prisiregistruoti, negavo darbo, tad iš pradžių teko dirbti Baltarusijoje. Bet visus gyvenimo smūgius priimdavo giedra dvasia, su šypsena ir pasikliovimu Aukščiausiojo pagalba. Dalydavosi su kitais viskuo, ką pats turėjo. Buvo darbštus, kuklus ir paslaugus. Jis su žmona Zose išaugino dvi dukras –Angelę ir Birutę, turi tris vaikaičius.
1988 m. Juozas Jakavonis atstatė buvusį bunkerį, kurį aplankė ir dažnai tebelanko tūkstančiai Lietuvos ir užsienio svečių. Apie šį bebaimį laisvės kovų dalyvį dokumentinius filmus ir reportažus kūrė Lietuvos ir kitų šalių televizijos ir kino studijos.
1994 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga J. Jakavonį apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi, 1995 metais Tautos fondas (JAV) įteikė padėką už gyvosios istorijos paliudijimus. 1998-aisiais Prezidento V. Adamkaus dekretu jam įteikiamas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas ir tais pačiais metais įteikta padėka už nuopelnus Lietuvai. 2000 m. iš Prezidento V. Adamkaus jis gavo Lietuvos kariuomenės kūrėjo medalį, 1999 m. suteiktas Alytaus A. Ramanausko-Vanago gimnazijos Garbės nario vardas. Nuo 2015 m. lapkričio 15 d. išrinktas seniausios lietuvių studentų organizacijos Neo-Lithuania („Naujoji Lietuva“) Garbės nariu.
2005 m. Juozas Jakavonis išleido prisiminimų knygą „Šalia mirties“. Su viltimi, kad perskaitę ją žmonės, ypač jaunimas, suvoktų, kokia yra didelė Nepriklausomybės kaina.
Jis, nepaisydamas garbaus amžiaus ir nestiprios sveikatos, širdingai sutinka kiekvieną lankytoją bet kuriuo paros metu, o jų būna kasdien, ypač vasarą. Žmonės atvyksta net iš tolimų šalių pamatyti vienkiemio, bunkerio ir jo sargo – partizano Juozo Jakavonio. Dzūkijos pušynėliuose pasislėpusiame mažyčiame Kasčiūnų kaimelyje lankosi moksleiviai su savo mokytojais iš visos Lietuvos. Taip pat dar gyvi likę partizanai… Kasčiūnų vienkiemį suranda istorikai ir filmų apie partizaninį Pasipriešinimą kūrėjai – iš Lietuvos, Amerikos, Gruzijos, Vokietijos… Jį kalbina lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių kalbomis, nes pasaulyje didėja susidomėjimas pokario Lietuvos ginkluota rezistencija, kuri padėjo mūsų Tėvynei pirmajai iš visų „broliškų“ respublikų išsivaduoti iš sovietų okupacijos 1989–1991 metais ir sužavėti pasaulį savo laisvės dvasia…
Vaikaičiai senelį papuošė ąžuolo vainiku ir sudainavo jam dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, o jiems pritarė visi atvykę pagerbti jubiliato.
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas sakė, kad J. Jakavonis atstovauja tą nepriklausomoj Lietuvoj sudygusią patriotų kartą, kurių kasmet lieka vis mažiau ir kuri yra tarsi tiltas tarp kelių kartų, gimusių Lietuvoj ir Sibire. „Jūs – pavyzdys, kaip reikia mylėti Lietuvą ir kovoti už jos laisvę, ir kaip galima įveikti kiekvieną sunkumą“. Dėkodamas jubiliatui, ministras pasidžiaugė, kad J. Jakavonis ir dabar nestokoja gerų idėjų, kaip pokario istoriją perduoti jaunajai kartai.
Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta prisiminė Atgimimo pradžią, kai susipažino su J. Jakavoniu, ir tai, kad renkantiems medžiagą apie Lietuvos pokarį šis žmogus buvo tikras atradimas. Nes jis ne tik matė partizanus, bet ir bendravo su jais, ir viename bunkeryje buvo. Meras pažymėjo, jog Juozo Jakavonio pastangomis atstatytas bunkeris yra dar vienas liudijimas apie pokario partizanines kovas. Rajono vadovas įteikė padėką ir padovanojo jubiliatui Angelo skulptūrą, linkėjo, kad angelas jį saugotų visą likusį gyvenimą.
Seimo narys Gediminas Jakavonis kalbėjo, kad Juozo Jakavonio atsidavimas ir meilė Lietuvai turi didelę reikšmę Lietuvos nepriklausomybei. „Aktyviai dalyvavote ne tik Lietuvos išsivadavimo kovose pokario laikotarpiu, bet buvo aktyvus ir Sąjūdžio veikloje, dėkojame Jums už tai“,-sakė Seimo narys G. Jakavonis ir padovanojo trispalvę.
Seimo narys Liutauras Kazlavickas, J. Jakavonio sodyboje dažnai apsilankantis su jaunimu, padovanojo asmeninį vardinį antspaudą, kurio viduryje – ąžuolo simbolis.
Sveikatos, stiprybės ir ąžuolo tvirtumo jubiliatui linkėjo Seimo narys Vidas Mikalauskas.
Kadangi jubiliatas yra dažnas svečias Alytaus mokyklose, jis gražiai bendrauja su jaunąja karta ir liudija gyvąją Lietuvos pokario istoriją, tai jo pasveikinti atvyko ir Alytaus miesto meras Vytautas Grigaravičius bei daugiau alytiškių.
Jubiliatą sveikino ir albumą „Laisvės paženklinti“ padovanojo „dzūkų pulkucis“: buvęs Karo akademijos rektoriaus pavaduotojas, pulkininkas Arūnas Dudavičius, Alytaus miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Vytautas Valūnas, Merkinės seniūnijos seniūnas Gintautas Tebėra, žurnalistė Aldona Žemaitytė. Pulkininkas Arūnas Dudavičius sakė, kad atkuriant Lietuvos kariuomenę ir krašto apsaugą buvo lygiuojamasi ir imamas pavyzdys iš tokių drąsių ir bebaimių žmonių, kaip Juozas Jakavonis.
Jubiliatą su gražia sukaktimi pasveikino Seimo narys Julius Sabatauskas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.
Už pokario kovų atminimo puoselėjimą dėkojo legendinio partizanų vado pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus-Kazimieraičio artimieji: sūnus Rimgaudas, vaikaičiai su žmonomis ir vyrais. Jų vardu sveikinimo žodį tarė V. Vitkaus-Kazimieraičio vaikaitis, respublikinės Kauno ligoninės vyr. gydytojas Linas Vitkus.
Taip pat pasveikino Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.
Skambiai nuvilnijo jubiliato garbei skirtos jautrios dainos apie partizanus, kurias atliko dainuojamosios poezijos kūrėjas ir atlikėjas Albertas Antanavičius, neseniai išleidęs Lietuvos partizanams skirtą albumą „Bunkerių paukščiai“.
Daugybės ne tik garbių svečių, bet ir giminaičių bei kaimynų sveikinimų savo jubiliejaus šventėje sulaukęs devyniasdešimtmetis Juozas Jakavonis buvo kaip visada linksmas ir guvus, iš atminties atplukdė ir noriai pasakojo daugybę kartų į jo sodybą užklystantiems žmonėms pasakotas faktus ir išgyvenimus, dalinosi prisiminimais, rodė ant Merkio kranto atstatytą bunkerį, kuriame – partizanų gyvenimo liudytojai: kryžius, rašomoji mašinėlė, „Laisvės varpo“ laikraščiai, indai, iš kurių valgė čia gyvenusieji.
Juozo Jakavonio lūpomis oriai ir pagarbiai tariami žodžiai apie Lietuvos nepriklausomybės siekį, apie pokario laisvės kovas, partizanų vadus ir jų idealus, apie šventą partizanų priesaiką iki galo nepasiduoti, apie jaunystės draugus ir kaimynus, kuriems amžinojo poilsio vieta tapo Dzūkijos miškas, taip pat yra gyva istorija. Ir pagarbi atmintis tiems, kurie garbingai žuvo taip ir nesulaukę Lietuvos nepriklausomybės. Dzūkijos miškuose žuvusio partizano jau į amžinybę išėjęs sūnus, poetas ir skulptorius Albertas Belevičius rašė: „Mylėk mus, Lietuva! Dar skaudūs lietūs dulkia, dar aidi žemėj tų dienų audra. Mes čia gyvi, mes nepavirsim dulkėm. Už laisvę žuvusiems mirties nėra…“.
Juozas Jakavonis, savo skaudžia gyvenimo patirtimi įrodė, jog yra tikras savo krašto, savo Tėvynės patriotas bei pasiaukojančio, doro, begalinę ištvermę ir kitas dvasines vertybes turinčio žmogaus pavyzdys. Jis yra didelis autoritetas mums visiems, tęsiantiems pradėtus kovų už mūsų tautos Nepriklausomybę darbus ir toliau kuriantiems nepriklausomą Lietuvą.
Rūta Averkienė
