Festivalis UPĖ – tai XXI a. neskubėjimo festivalis, kviečiantis patirti kultūrą lėtai. Čia svarbiausia – buvimas, įsiklausymas ir gyvas ryšys su savimi, kitais bei aplinka. Festivalio programoje – garsinės instaliacijos, gyvos muzikos performansai, tylos ir kūno praktikos, susitikimai su menininkais. UPĖ tyrinėja tylą ir garsą, miesto ir gamtos sąveiką, kviečia atrasti grožį pauzėje ir prasmę lėtume. Tai šventė tiems, kurie pavargo skubėti.Čia pauzė tampa vertybe, o kultūra – patyrimu.
Kviečiame susipažinti su visais kūrėjais, kurie šiemet dalyvaus festivalyje. Pirmos dienos festivalio pradžia prie fontano Laisvės al., antros dienos pradžia – prie upės, einant iš slėnio link bibliotekos.
Šiais metais Plungėje bus pristatyta menininko Dariaus Jurevičiaus paroda „Pilvas yra Gražus“, kviečianti naujai pažvelgti į kūno sampratą, grožio idealus ir savęs priėmimą. Ši ekspozicija – tai drąsus ir atviras požiūris į kūno formas, jų natūralumą ir estetinę vertę. Parodos lankytojai galės patirti vizualinį ir konceptualų meną, tyrinėjantį pilvo kaip simbolio vaidmenį kultūroje, visuomenėje ir asmeninėje erdvėje.
Video Art Guerrilla – tai Taivano videomenininkų kolektyvas. Šioje programoje jie pristato septynias videoinstaliacijas, tyrinėjančias lėtumą, pauzę ir besikeičiančias suvokimo, laiko bei kūno ribas. Keliuose darbuose atsikartoja vandens – upių, ežerų, skalbinių vandens, geriamojo vandens, drėgmės – motyvai. Vanduo tampa erdve, kurioje iškyla atmintis ir pojūčiai. Tekantis vanduo atspindi istorines traumas ir veikia kaip juslinis ritmas; laukimas virsta ritualu, o laikas grįžta kilpomis per vaizdus ir emocinį nuosėdų sluoksnį.Kiti darbai remiasi asmeniniu archyvu – susilieja prisiminimai ir emocijos, apmąstomas meninis augimas per abejones, lūžius ir transformacijas. Kūniški gestai ir iš naujo sudėlioti fragmentai kviečia žiūrėti lėtai – pasilikti, klausytis, persiorientuoti. Video Art Guerrilla darbuose video tampa ne tik vaizdavimo priemone, bet ir tylia įsiklausymo, atminimo bei sugrįžimo praktika.
Arūno Kulikausko „Saulės tako” serija, sukurta 2016 m., projekto “POST kryžkelė” metu. Fotografijos sukurtos savadarbėmis camera obscura (pinhole) kameromis. Vieninteliam kadrui išgauti A.Kulikauskas iš skardinių sumeistraudavo kamerą, kurios vidun įdėjęs šviesai jautrią medžiagą, pritvirtindavo ją stabilioje ir nepasiekiamoje vietoje bei palikdavo pusei metų, galėdamas tik spėlioti, koks rezultatas bus. Šis kūrybinis procesas pačiam fotografui buvo netgi įdomesnis nei pats rezultatas.
Elenos Laurinavičiūtės personalinė paroda „Oro skalpeliai” interaktyvi garsinė molio instaliacija. Parodoje pristatoma Elenos Laurinavičiūtės interaktyvi garsinė instaliacija kurianti dialogą tarp molio fiziškumo ir garso neapčiuopiamumo. Tai menininkės magistro baigiamasis projektas sukurtas studijų Vilniaus dailės akademijoje metu. Autorė tyrinėja garso ir erdvės santykį aktualizuodama molinių švilpukų garsinį paveldą. Mechaniškai išgaunami ilgi, nenutrūkstantys garsai valdomi žiūrovo, keičiant skleidžiamo garso intensyvumą, dažnį ir kuriant savitus erdvės oro virpesių peizažus.
Liucijos Teodoros Mikučionytės performansų ciklas „Vėlanka: Plungės versija“ Akustinė partitūra bei atlikimas kurti performansų menininkės, aktorės Kristinos Švenčionytės ir menininko, aktoriaus Artūro Ustinovo. Liucija Teodora Mikučionytė – ,,Vėlankos“ kūrybinis metodas. Plungės dvaro paskutinysis savininkas buvo kunigaikštis Mykolas Mikalojus Severinas Markas Oginskis, kuris perėmė tėvo pažintis su vyskupu Motiejumi Valančiumi, Laurynu Ivinskiu, bendradarbiavo su Antanu Baranausku, Juozu Tumu-Vaižgantu, Petru Vileišiu, daugeliu kitų veikėjų, čia grojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, legendos byloja, jog po Perkūno ąžuolu, esančiu šioje teritorijoje raudodavo vaidilutė Galinda, laukusi iš karo nesugrįžusio savo mylimojo. Performanso tekstą sudaro knygose, šaltiniuose, archyvuose, internetinėse prieigose surastos su vieta susijusių asmenybių citatos. Akustinė partitūra bei atlikimas kurti performansų menininkės, aktorės Kristinos Švenčionytės ir menininko, aktoriaus Artūro Ustinovo.
Gintautas Gascevičius (Ginc) ir Dalius Naujokaitis – Naujo būgnų performansas – PAUSE. Esu Gintautas Gascevičius – būgnininkas ir garsinių patirčių kūrėjas, pasiruošęs mesti iššūkį įprastoms muzikos formoms. Kartu su Daliumi Naujokaičiu pasirodysime skirtinguose Babrungo upės krantuose, tačiau mūsų performansas „PAUSE“ sujungs mus į vieną bendrą garsų visumą. Tyloje, tarp vieno smūgio ir kito, gimsta galimybė įsiklausyti į neaprėpiamas erdves, kurios gali prabilti garsiau už patį garsą. Prisijunkite prie šio paradoksalaus nuotykio, kuriame pauzė tampa centrine ašimi – tyla, padedančia išgirsti viską, kas svarbiausia.
Meninė instaliacija „Miesto replika“ Viktorija Juzefa Venckutė – kurs „Miesto repliką“. „Replika“ yra meninis metodas pažinti erdvę nepaisant skaičių, išmatavimų, santykio tarp šaligatvio ir gatvės, gamtos ir asfalto, pastato ir žmogaus. Replika neieško sprendimo ar informacijos, neskirsto erdvės į teisingą ar neteisingą, tinkamą ir netinkamą. Tai yra tik ir net metodas, kuriuo galbūt įmanoma atpažinti miestą kaip meno kūrinį, arba kambarį, kaip gyvą, patį save kuriantį organizmą. Tai bandymas suprasti erdvę ne tik per vizualinę patirtį, bet ir per būseną, esant joje.
Instaliacija Plungės bibliotekos kieme kuriama reflektuojant erdvę aplink ir ieškant esminių jos garso, vaizdo ir atmosferos formų. Magistrinio darbo metu išgryninti metodai susijungia su „Replikos“ daugiaprasmiškumu. Replika čia įgauna keturis skirtingus pavidalus: meno kūrinio kopijos, trumpos pastabos ar prieštaravimo, sceninio dialogo fragmento ir muzikinio termino. Ši instaliacija tampa užfiksuotu menininkės sąmonės srautu, įvietinta akimirka, kurioje gyvena laike neapibrėžti įvykiai, kvapai, garsai ir pojūčiai. Tai – erdvės dokumentacija, kurioje fiksuojamos trapios, bet esminės jos formos.
Kristina Švenčionytė ir Artūras Ustinovas. Ch. Bukowskio poezijos skaitymai ,,Meilė – tai pragaro šuva“. Kristina Švenčionytė ir Artūras Ustinovas – skaitys, dainuos, šoks ir gros pagal Ch. Bukowskio eilėraščių rinktinę ,,Meilė – tai pragaro šuva”, tai tarsi poezijos ir muzikos šou. Rašydamas apie meilę grubus ir netašytas Charlesas Bukowski apsinuogina iki sielos gelmių. Šiame poezijos rinkinyje jis gaivališkai ir nepagražintai kalba apie dažnai nenusisekusius ryšius su moterimis – buvusiomis ir esamomis, meilužėmis, kekšėmis ir nepasiekiamosiomis. Gyvastingu, šiurkščiu ir autentišku balsu eilėraščiuose taip pat prabyla nuolatiniai barų lankytojai, darbininkai, atskalūnai ir nepritapėliai. Autorius anaiptol nepoetizuoja tikrovės, jis įžūliai, o kartais jautriai atsiverdamas plėšia nuo jos bet kokį paviršutiniškumą.
Kristinos Švenčionytės ir Artūro Ustinovo duetas nudangina Bukowskio poeziją į muzikines, teatrines, tragikomedijos elementų turinčias dimensijas. Muzikinis-poetinis duetas kviečia žiūrovą panirti į bukovskišką šou ir patirti visą emociją paletę, be jokių saldžių pagražinimų.
Grupė „Meškaragis“ Paulius Gadeikis ir Algimantas Rokas Černiauskas repuos žemaitiškai. Paulius Gadeikis – tekstai, muzika, Algimantas Rokas Černiauskas – muzika, kompozicijos, grafika.
„MEŠKARAGIS“ – API KON MES KALBAM? Pirmas žemaitiško repo albumas. Tekstai gimę Žemaitijoje, kūną įgavę Dzūkijoje. Meškaragis auga ir randa bandraminčių – šiemet Žemaitiško repo iniciatyva sulaukė svarbaus pastiprinimo ir ansamblį papildė dzūkų tarme kuriantis menininkas Rokas Kašėta, kartu su Meškaragiu suformuodami naują muzikinį derinį – „37 megahercai šiferio”.
Marius Mockevičius, Rokas Kašėta, Dalius Naujokaitis – trys muzikantai mąstantys apie cinkelį. Kas muzikoje yra cinkelis? Cinkelis yra kaip muzika SKAMBA ir norisi dar (svarbu nei per daug, nei per mažai). Ar galėtų gautis mums groti su cinkeliu? Nežinia, šiuo metu aiškinamės instrumentus, kai išsiaiškinsime kas kuo grosime, galėsime pereiti prie muzikos, bet tik išsimaudžius šaltoj Ūlos upėje suprasime kaip groti, kai pradės skambėti muzika, galvosime kokie žodžiai skambės, tad griebsime skanias knygas ir jas graušime. Tad manome iki Liepos dvyliktos, dvyliktos valandos jau tūrėtų viskas būti padaryta, tuomet važiuodami apsitarsime paskutinius štrichus, susidėliosime programos eiga ir puse devynių vakare šoksime į upe esančią netoli bibliotekos, o paskui nebus kur dėtis, nes be penkiolikos devynios jau lipsime į scena ir duosim cinkelio!
Plungės viešosios bibliotekos orkestras – Plungės viešosios bibliotekos orkestras yra unikalus reiškinys. Orkestras suburtas iš įvairaus amžiaus vietos ir ne tik gyventojų, kurių dauguma neturi profesionalaus muzikinio išsilavinimo. Orkestrą ruošia profesionalus būgnininkas, perkusininkas ir kompozitorius Dalius Naujokaitis. Orkestras remiasi gyvosios kompozicijos muzikos ženklais. Muzika gimsta tiesiogiai pasirodymo metu, naudojant specifinius ženklus, kuriais vadovaujasi visi orkestro dalyviai.
„Kas tas orkestras? Tai nėra kažkoks demonstravimas sugebėjimų. Tai yra buvimas kartu, palaikymas vienas kito. Kaip vienas mano draugas muzikantas Kenny sako: „Muzika nieko bendro neturi su muzika“. Turėdamas mintį, kad tai yra tarpusavio bendravimas, ryšys, draugystė, empatija ir t.t. Žinoma, yra garsas – kuo tu laisviau darai, tuo geresnis garsas gaunasi. Pasidaro kažkokia magija ir dėl to tu pradedi suprasti, kad gyventi yra visai tvarkoj. Tu išeini iš kažkokio materializmo, galvojimo, persigalvojimo. Patenki į visai kitą plotmę, kiti greičiai, kiti viskas ir ten yra, pavyzdžiui, dėl ko gali gyventi čia.“ D. Naujokaitis.
Festivalis vyks lieps 11-12 dienomis Plungės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
Festivalį remia Plungės rajono savivaldybė ir UAB „Maneda”
