Geltonas žaltys ant kaklo apsivyniojęs. Kas gi tai? Tai – gintariniai karoliai. Kiekviena tauta, gyvenanti prie Baltijos jūros, gintarą laiko nacionaliniu turtu.
Tačiau nei vienoje jų nėra taip giliai įaugęs į liaudies buitį, literatūrą ir meną, kaip Lietuvoje. Nuo seniausių laikų buvo iš jo kuriami nuostabaus grožio dailės kūriniai. Tad ne veltui Lietuva vadinama gintaro šalimi, O Baltijos pajūris – gintaro krantu. Kad lietuvių liaudies meilė gintarui nėra atsitiktinis reiškinys, o ilgus amžius gintarinėje Baltijos pakrantėje gyvenusių bei savo džiaugsmą ir liūdesį glaudžiai su gintaru siejusių žmonių branginama tradicija. Kadaise buvo ir gintarinio vėjo pavadinimo. Tai vėjas, kurio sukeltos bangos, joms rimstant, nužerdavo jūros paplūdimius gintaro trupinėliais.
Prieš dešimt metų, vesdama istorijos pamoką, pradėjau kalbėti apie gintarą. Nustebino jaunų žmonių požiūris, kad gintaras yra pagyvenusių moterų, močiučių, tarpukario Lietuvos moterų papuošalas. Vydūnas yra sakęs: „Gintaras tikrai turįs gaivumu trykštančią gyvenimo jėgą. Jo pradžia vešliuose miškuose, mūsų Tėvynės žemelės tėvynainiuose. Vėliau ant jų užvirtę vandenys ir masės žemių. Bet anojo gyvenimo brangenybės jame išsaugotos. Ir dabar gintare atsispindi ir šviesa, ir džiaugsmas. Iš senovės mūsų Tėvynėje žmonės kėlė gintarą iš jo kapų ir tartum įliejo į jį kai ką iš savojo gyvenimo. Ką jie jautė, su gražiais linkėjimais žymėjo tai gintaro gabalėliuose, vėrė ant siūlelių ir davė juos savo mylimiems į gyvenimo ar mirties kelionę“.
Kilo idėja, kad būtų šaunu, jeigu pavyktų išsklaidyti mitą, kad gintaras yra tik pagyvenusių moterų papuošalas. Remiantis istoriniais šaltiniais, jo susidarymu, morfologija, spalva, savybėmis, panaudojimu, bandysiu įrodyti, kad gintaras yra neįkainuojama vertybė, kad jis kaip kietas kūnas, gali sušildyti ne tik kūnus, bet ir sielas. Tai buvo mano tikslas, kuris tęsėsi dešimt metų, kuris išsirutuliojo į tęstinį integruotą projektą „Gintaras – Lietuvos auksas“.
Mokinių motyvacija, kūrybiškumas, iniciatyvumas – tai buvo mano siekis – padėti užaugti kūrybingu, turinčiu žinių, drąsiu svajoti, kurti žmogumi.
Gintaras – kaip geras, šiltas žodis artimam žmogui. Juk į kiekvieną projektą yra sudėtos mano mintys, energija ir darbas. Norisi tikėti, noras džiaugtis kartu, kilti kartu, kristi kartu, svajoti kartu, kurti kartu, žengti pirmyn kartu, išklausyti kartu, palaikyti kartu liks mūsų mokinių širdyse ir galvose…
Ne veltui sakoma, kad vienas lauke – ne karys. O kas aš be komandos? Be komandos, kuri su meile, pasišventimu, šiluma, darbu atsiliepė į mano kvietimą dalyvauti projekte.
Štai jie, kurie negailėjo savo jėgų, ištisus dešimt metų, kartu įgyvendino projektą: įspūdingus scenos apipavidalinimus piešė bibliotekininkė Diana Bralkovskaja. Kad viskas techniškai tvirtai laikytųsi visus techninius subtilumas) įgyvendino technologijų vyresnysis mokytojas Aurimas Lingė. Mūsų renginiai, kaip talismanas, kaip stiprybės šaltinis, kaip sielos ramybė neapsėjo be dainų, kurias kartu su mokiniais dainavo, kūrė, interpretavo vyresnioji muzikos mokytoja Diana Juškevičienė. O kur daina ten ir šokis. Šokius kūrė, kompozicijas statė, repetavo anglų kalbos mokytoja metodininkė Rasa Midverienė. Scenarijaus subtilybėmis dalinosi lietuvių kalbos vyresnioji mokytoja Irina Gimžūnienė. Į kovą krepšinio varžybose „Gintarinė taurė“ mūsų gimnazijos komandą vedė kūno kultūros mokytojas metodininkas Deimantas Žemaitis. Į mokslo žinių pasaulį viktorinose mokinius lydėjo geografijos vyresnioji mokytoja Božena Maciulevičienė.
Kūrybiškumo skatinimas – tai laisvė kurti savo žaidimą, pasakojimą, šalį.
Šiandien mes rašome metraštį, savo projekto metraštį…pažvelkime kas gaunasi…
Visų mokyklų mokiniai kūrė dėlionę. Išėjo nuostabus, bendro darbo kūrinys, kuris tapo mūsų simboliu. Kai vieni kūrė teptuko pagalba, kiti bandė surimuoti žodžius mūsų projekto himnui. Padedami lietuvių kalbos mokytojos Irinos Gimžūnienės ir muzikos mokytojos Dianos Juškevičienės pabandėme sugiedoti himną jau projekto pabaigoje. Teko patobulinti… O po metų, visi draugiškai jau giedojome pačių sukurtą himną.
Kiek daug gražių ir įspūdingų bažnyčių Lietuvoje. Kiekvienos iš jų varpas praneša mums džiugias ir liūdnas naujienas, matuoja laiką. Kiekvienas varpas – tai istorija. Tie varpai – ypatingi. Prieš kiekvieną renginį jie suskamba kitaip, lyg žinodami, kokios svarbios mūsų gimnazijoje projektinės dienos, jie atkartoja eilėraščių eilutes su žodžiu gintaras.
Galime lavinti moksleivių kūrybingumą, sugebėjimus, idėjų raiškos būdus, darbą komandoje, lyderystės sugebėjimus, bet be žinių mes atsimušime į stiprią bangą, kuri nublokš mus į tamsią nežinojimo bedugnę.
Todėl mes rengėme žinių viktorinas. „Piligriminės kelionės“ metu, keliaujant per laiko juostą, išradingų, originalių užduočių pagalba, pasakojome gintaro kelio istoriją. Domėjomės, sužinojome, kada pirmą kartą buvo paminėtas gintaras, jo prekybos keliai, lobiai, panaudojimas, savybės. Viktorinų metu formavome mišrias komandas, kad mokiniai mokytųsi garbingai atstovauti savo mokyklą , parodytų darbo komandoje rezultatus.
Kai Baltijos pakrantėse aisčiai rado pirmuosius gintaro gabalėlius, o nagingi meistrai pavertė juos gražiais papuošalas. Gintaro grožis žadino žmonių vaizduotę. Užgimė legenda apie tai, jog jūros bangų išmetami gintarėliai yra jūros deivės Jūratės sudaužytos pilies liekanos po to, kai dievas Perkūnas ją nubaudęs už meilę paprastam žvejui Kastyčiui. Savo projekte suvaidinome šešėlių teatrą. Buvo nuostabūs ir nepakartojami potyriai, kada savo personažą turi atskleisti kūno judesiais ir išraiška.
Gražiai supynėm pasakų, dainų ir šokių pynę. Gintarinėje skrynioje radome virvę. Beliko papuošti tikrąją gintarinę virvę savo pačių padarytais papuošalais, kuri mums primins šias gražias draugystės akimirkas. Papuošę sustojome ratu, įsikibome į virvę ir pasakėme vieni kitiems ačiū. Nunešėme ir pakabinome mokyklos galerijoje, kad savo buvimu mums primintų, kokia svarbi žmogaus gyvenime draugystė.
Aušrinė- mitologinė marių mergelė iš kurios piktosios dvasios pavagia jos gintarinį vainiką- skaistumo ir dvasingumo simbolį – be kurio ji negali ištekėti… Šaukliai į vestuves… šauklių varžybos – kas geriau pristatys gintarą. Jų stiprybė glūdi gintarinėje lazdoje, kurią jie, per namų darbų užduotį pasidarė savo mokyklose.
Mylėdami savo tėvynę Lietuvą, kalbame apie jos gamtos grožį, sakmių, padavimų, pasakų eilėmis. Kvietėme visus mokinius ir projekto svečius pasiklausyti sakmės apie Neringą ir Naglį, o intarpuose pašokti „flash mob‘ą“, dabar taip mėgstamą visame pasaulyje.
Nėra nieko nuostabiau, kaip gauti dovaną. O dovana, padaryta savomis rankomis yra dvigubai malonesnė, kuri sukelia šypseną ir virpulį širdyje. Kiekviena mokykla, projekto dalyvė, atsivežė savo pagamintas dovanas.
Prabėgo tūkstančiai metų. Keitėsi žemės veidas. Keitėsi žmogus. Tik sakuose sustingę gamtos atvaizdai išliko nepakitę iki mūsų dienų. Kiek daug jie mums byloja… Vaikai – tai nuostabūs, nepakartojami gintarėliai: su savo forma, spalva, inkliuzais. Kiekvienas iš mūsų esame su savo inkliuzu, spalva ir forma, mintimis. Muselės, vabalėliai ir kiti maži tvariniai, nublokšti vėjo ir įkliuvę į sakus, nesugebėdavo išsilaisvinti. Įkliuvę padarėliai amžiams likdavo įkalinti gintaru virstančių sakų nelaisvėje. O mūsų mokiniai, su savo inkliuzu viduje, buvo skatinami parodyti savo sugebėjimus per dainą, šokį, eilėraštį, vaidinimą. Pasiremdami dvylika vertybių: dėkingumu, pasitikėjimu, atkaklumu, bendradarbiavimu, empatija, smalsumu, kūrybiškumu, entuziazmu, savarankiškumu, nuoširdumu, pagarba ir tolerancija, bandėme atskleisti mūsų tėvynės Lietuvos grožį, reklamavome mamos gintarinį papuošalą, šiuolaikiškai garbinome tyrą saulės lašelį gintarą, darėme gintaro medį, atvirukus. Poezijos vakare skaitėme eilėraščius, kuriuose yra žodis gintaras, darėme lankstinukus.
Mūsų gimnazija turi nepaprastų inkliuziukų…didžiuojamės jais ir norime juos parodyti. Turime vaikinų chorą, kuris yra nepakartojamas.
Būtų keista, jeigu Lietuvos gyventojas apsieitų be savo antrosios religijos krepšinio. Ne veltui krepšinio kamuolys taip panašus į gintaro spalvą. O kiek teigiamų emocijų liejosi per kraštus, kai krepšinio aikštelėje kovėsi varžovai. Buvo visko…Reikėtų pasakyti „nugalėjo draugystė“, bet nugalėtojų taurės keliavo iš rankų į rankas. Iš mokyklos į mokyklą…Šiandien buvo tas pats.
Kiekvieną renginį užbaigiame tradiciniu tapusį lietuvių liaudies šokį „Granskveras“.
Dėkoju Butrimonių pagrindinės mokyklos, Šalčininkų Tūkstantmečio ir Riešės gimnazijų kolektyvams, ŠMM regioninių mokyklų skyriaus vedėjui Jonui Vasiliauskui ir inspektorei Jolitai Kutkaitytei, kurie dalyvavo dešimtame, jubiliejiniame, paskutiniame tęstinio integruoto projekto „Gintaras – Lietuvos auksas“ renginyje.
Turgelių „Aistuvos“ gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė
Jolanta Lazdauskienė
