Šiais laikais Naujuosius metus pasitinkame triukšmingais šūksniais ir gausiais petardų ir fejerverkų sprogimais. O kaip Naujuosius metus pasitikdavo mūsų kaimo senoliai? Kokie būdavo šios šventės papročiai? Apie tai mums pasakoja etnologas ir Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka.
Etnologas pažymi, kad Lietuvoje visai savitų, gamtos virsmų padiktuotų apeigų Naujųjų metų šventei neturėta, todėl imta kartoti saulėgrįžos šventės vyksmą. Žinoma, su tam tikrais niuansais. Labiausiai Naujųjų metų sutikimas kaip tradicija įsitvirtino vidurio ir rytų Lietuvoje. Šventė vadinta skirtingai: šiaurės rytų dalyje – riebiosiomis Kūčiomis, vidurio Lietuvoje – Kūčelėmis arba Kūčiukėmis, Švenčionių krašte – mažosiomis Kūčiomis, Dzūkijoje – Pakūčiais arba antrosiomis Kūčiomis. „Skirtingai nuo šventinės vakarienės, tikrųjų Kūčių, tai nebe šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė. Todėl vakarieniauti kviesta ir svečių – kaimynų, giminių. Po staltiese nebededama šieno, nebėra pasninkinių valgių, užstalės kalbose nebeminimi mirusieji. O kalėdaičiais pasidalydavo, išsikepdavo šviežių kūčiukų. Žemaitijoje tradicinis naujametinių vaišių valgis – šiupinys su kiaulės galva. Sakydavo, kad visus metus mėsos šeimynai nepritrūktų“, – paaiškina L. Klimka.
Klimka pasakoja, kad buvo tikima, jog Naujųjų metų naktį sodybą lanko raganos, kurios lygiai dvyliktą susirenka pašokti kieme. „Galima jas pamatyti, tik žiūrėti reikią iš pakluonės ir per akėčias. Jei tos raganos namuose pastebėtų nepabaigtų darbų, tai ir apsigyventų čia visiems metams… Tada pridarytų visokių šunybių: tai pakulas suveltų, tai aveles nukirptų. Kad bent gyvuliams nepakenktų, reikia užsidegti graudulinę žvakelę ir pereiti kryžmai per tvartą“, – papročius komentuoja etnologas.
Įdomus naujametis paprotys, kai vakare iš laukų šaukiami javai, žinomas šiaurės Lietuvoje. Šeimininkas atidarydavo svirno duris, atsigręždavo į dirbamų laukų pusę ir garsiai pašaukdavo: „Javai, javai, svirno durys atdaros, aruodai pilni!“ Rytų Lietuvoje taip pat tam tikrais veiksmais būdavo stengiamasi pagausinti derlių. Tarkime, Naujųjų metų išvakarėse ūkininkas į špitolę elgetoms nuveždavo grūdų ir atseikėdavo gorčiumi, vis uždėdamas didžiausią kaupą.
„Jaunimas, sutikdamas Naujuosius metus, rengdavo persirengėlių vaikštynes. Tai rytinės Lietuvos dalies tradicija. Žemaičiai atsigriebs per Užgavėnes. Būtini vaidinimo personažai yra šie: pirmiausia Senieji metai – sulinkę, suvargę, apsirengę apspurusiais rūbais, gražus jaunikaitis su knyga rankoje – Naujieji metai. Jųdviejų palyda – meška, gervė, ožka, išdaigininkas velniukas, kartais čigonai, juoda giltinė su mediniu kardu. Štai toks būrys pasibelsdavo į kiekvieną kaimo trobą. Įleisti vidun pasveikindavo namiškius, palinkėdavo gerų ateinančių metų. Žinoma, už tai būdavo ir pavaišinami“, – pasakoja L. Klimka ir pasidalija etnografo Jono Balsio Betygaloje išgirsta žaisminga prakalba, kurią išdrožė Naujieji metai: „Sveikinu su Naujais metais ir žyčioju nuo visų jaknų ir vėdaro visokios laimės ir gero gyvenimo. Kad pas jus augtų rugiai su ūsais, bulvės ir kitos daržovės su uodegom, kad jūsų karvės turėtų daug teliukų, o riebios kiaulės – daug paršiukų, kad būtų daug taukų puoduose ir daug grūdų aruoduose!“ Jeigu Naujieji metai kalbėdami užsikirstų ar ieškodami rimui žodžio stabtelėtų, Senieji metai tuojau bandytų įkišti savo trigrašį, bet vietoje „grūdų“ pasakytų „pelų“, vietoje „paršiukų“ – „šerniukų“. Tada giltinė užpuola Senuosius metus, badydama savo kardu ir vaikydama po visą trobą. Jei laikrodis jau išmušė dvyliktą valandą nakties, pasigailėjimo Seniesiems metams nebebus…
