Yra Jurbarke vieta, kurioje jauni žmonės gali tiesiog būti, bendrauti. Jurbarko švietimo centro atvirojoje jaunimo erdvėje šeimininkaujanti Laura Molčankinaitė sako, jog visai nesvarbu, ką čia atėjęs jaunas žmogus veikia, svarbiausia, kad jis nesijaustų vienišas ir atstumtas.
Yra draugų – yra ką veikti
Gyvenimas atvirojoje jaunimo erdvėje atgyja po pamokų: grįždami namo užsuka gimnazistai, užverda kova prie futbolo stalo, pora merginų rankdarbiams karpo popierių, kitos dėlioja stalo žaidimus. Kažkas klausosi muzikos, geria arbatą, skaito knygą, diskutuoja, kumščiuoja bokso kriaušę.
„Ko čia atėjau? Na, taip sau, smagu. Yra kompanija, yra ir ką veikti“, – plačiai šypsodamasis atvirauja Nikita.
Tokių kaip Nikita, ateinančių pabūti, atvirojoje jaunimo erdvėje lankosi dešimtys. Jiems niekas neliepia registruotis ir dalyvauti renginiuose, nes kiekvienas daro tai, kas jam įdomu. Ir visi randa, ką veikti, nes čia yra daug vietų, kur smagu pasėdėti, pasiklausyti muzikos ar pačiam pabrązginti gitaros stygas.
„Atviroji jaunimo erdvė skirta 14–29 metų žmonėms, bet kartą per savaitę kviečiame čia ateiti ir aplinkiniuose namuose gyvenančius vaikus, o renginiuose labai laukiame ir vyresnių nei trisdešimties. Juk kuo daugiau dalyvių, tuo smagiau rungtyniauti“, – paaiškina jaunimo renginių organizatorė L. Molčankinaitė.
Pasak jos, neįmanoma rasti vieno apibūdinimo į atvirąją jaunimo erdvę ateinantiems žmonėms: tai ir gimnazistai, ir niekur nesimokantis, nedirbantis jaunimėlis, ir bendravimo pasiilgusios, save realizuoti siekiančios jaunos mamos. Vieni lankytojai pilni idėjų ir dega noru jas įgyvendinti, kitiems reikia įkvėpti pasitikėjimo, padrąsinti.
Erdvę susikūrė patys
Buvusios vaikų bibliotekos patalpose Jurbarko švietimo centro atviroji jaunimo erdvė įsikūrė 2014 metų pavasarį. Iš pradžių jaunimui buvo patikėti du kambariukai – plikomis sienomis, be baldų.
Iniciatyvus jaunimas pasistengė, kad jiems skirtos patalpos taptų jaukia vieta: griebė dažus, teptukus ir ištapė sienas taip, kaip geidė širdis. Viena pražydo gėlėmis, kita – šypsenomis, iš tolo šviečia dėlionės, spalvoti delniukai, ant debesies pasilypėjęs svajoklis. Spalvų ir minčių tiek daug, kad nori nenori įsitrauki į tai, kas vyksta aplink.
„Čia viskas mūsų: ir piešiniai, ir mintys, užrašytos ant sienų, ir iš namų atnešti baldai, knygos, arbatos puodeliai, todėl viską mokame saugoti. Niekas nelūžta, neplyšta, nedūžta“, – pasakoja Laura, nejučiomis paneigdama mitą, kad atvirosios jaunimo erdvės patalpos per trumpą laiką bus nuniokotos.
Skeptikų prognozės neišsipildė. Atvirkščiai, atvirojoje jaunimo erdvėje sklando kūrybiškumo dvasia. Jau antrus metus čia savanoriaujanti Sandra Mielkaitytė įkūrė ekologinės kūrybos dirbtuvėles – kartą per savaitę moko jaunimą kurti grožį iš visko, ką galima rasti aplink.
„Skatinu „žaliąjį“ mąstymą ir džiaugiuosi galėdama realizuoti save. Nuo mažens man patiko kurti, bet tėvai nuolat kartojo, kad iš meno nepragyvensiu. Tapau elektrifikacijos inžiniere, bet pomėgio neatsisakiau“, – pasakoja Sandra.
Ji – ne vienintelė savanorė atvirojoje jaunimo erdvėje. Dvi merginos čia dirbo pagal savanoriškos veiklos programą, dar apie dešimt jaunų žmonių nuolat siūlo idėjas ir savanoriauja rengiant pėsčiųjų, dviračių žygius, orientacines varžybas, tinklinio turnyrus, stalo futbolo pirmenybes, protų mūšius. Visa tai atitraukia jaunimą nuo kompiuterinių žaidimų ir nuotykių ieškojimo gatvėse.
Suaugusiųjų baimės nepagrįstos
Atvirosios jaunimo erdvės veiklą koordinuojanti Jurbarko švietimo centro direktorė Aušra Baliukynaitė džiaugiasi, kad per pusantrų metų pasiekta labai daug: jaunimas ne tik atrado savo erdvę, bet ir pamažu augina ją kaip centrą ar klubą.
Deja, iš Vokietijos Brandenburgo žemės nusižiūrėta idėja sunkiai prigyja Lietuvoje.
„Suaugusiuosius gąsdina nežinomybė, jie neįsivaizduoja, kaip galima leisti jaunimui nieko neveikti, neįsprausti jų gyvenimo tarp skambučių. Turiu pripažinti, kad iš pradžių ir man buvo įdomu, bet apsilankiusi Kauno jaunimo klube „Patrija“ įsitikinau, kad iš tiesų jie ten sėdi savo pusrūsyje, geria arbatą, kalbasi apie tai, kas smagu, – ir nieko neveikia. Svarbu, kad tie jauni žmonės nebūtų palikti vieni“, – mano A. Baliukynaitė.Atvirosiose jaunimo erdvėse ar centruose dažniausiai dirba socialinio pedagogo arba psichologo išsilavinimą turintys žmonės. Jie tarsi nejučiomis daro įtaką jaunimui: išklauso, pataria, kaip išspręsti problemas, padeda įgyvendinti idėjas, kartu – įgyti pasitikėjimo, suprasti, kokių tikslų nori gyvenime siekti.
Daiva Bartkienė, „šeimininkės“ korespondentė
