Aistė Vareikytė, LMC, „Šeimos instituto“ bendradarbė
Lietuvių liaudies dainose žodis šeima minimas retai, bet iš tikrųjų šeimos bei giminystės tema – labai svarbi. Seniausiojo liaudies dainų sluoksnio – su atpažįstamais XVI–XVIII a. gyvenimo faktais ir pasaulėjauta – pasakojimą apie šeimą dažnai tenka atkurti iš mitiniu-ritualiniu pasaulio supratimu grįsto simbolinio dainos kalbėjimo, kurio užmarštin nunirusias prasmes dabartinėms kartoms jau reikia specialiai aiškintis bei „šifruotis“…
Apie liaudies dainų kultūrą, brolio ir sesers ryšį, teisę sėstis prie bendro stalo ir pagarbą tėvams – pokalbis su Brone Stundžiene, humanitarinių mokslų daktare, docente, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus vyresniąja mokslo darbuotoja.
Kokią šeimą matome lietuvių liaudies dainose?
Lietuvių dainos (skelbtos nuo XVIII a. ir fiksuojamos iki dabar) kalba apie stiprią, pilną šeimą, susidedančią iš tėvų ir jų vaikų, saistomą tvirtų šeimos narių tarpusavio ryšių. Tėvelis, motinėlė, brolelis, seserėlė – tai raktiniai dainų kalbos žodžiai. Vidiniai ryšiai poetiniuose tekstuose atsiskleidžia per tėvų ir vaikų, taip pat per pačių vaikų, ypač brolių ir seserų, santykius. Pirmuoju atveju nesunku pastebėti net ir suaugusių vaikų rodomą paklusnumą ir pagarbą tėvams, be to, pastarųjų nuolatinį rūpinimąsi atžalomis ir jų ateities gerove, kuri sieta su sėkmingomis vedybomis.
Anksčiau galimybė patiems pasirinkti būsimą sutuoktinį buvo ribota. Ši teisė priklausė tėvams, kurie pirmenybę teikė ne jausmams, o socialiniams svertams.
Tokią realybę diktavo ano meto socialinė gyvenimo sankloda – laikytasi paprotine teise grįstos tvarkos. Tarkime, kaip pripažįsta istorikai, tekėti ir vesti buvo galima tik tėvams sutikus, o mergina, išėjusi už vyro be jų sutikimo, netekdavo bet kokių teisių į tėvų turtą. Todėl dainose dažnai pasitaiko šią tradiciją atliepiančių piršlybų dialogų: oi motin motinėle, ar duosi, ar leisi savo dukrelę už manęs, jauno bernelio; nekalbink tu manęs, kalbink mano močiutę ir t. t. Esama tvirtinimų, kad šios tradicijos būta labai „kietos“, esą, be tėvų sutikimo ištekėjusioji, nors vyro šeimoje ir buvusi teisėta marti, neturėjusi teisės sėstis prie bendro stalo… Nepaisant to, daina labiau akcentuoja šių situacijų etinį pradą, pagarbiai, malonybiniais, „meiliaisiais žodeliais“ vaikų lūpomis kalbėdama apie žilagalvius tėvus.
Dažnai dainose apdainuojamas brolio ir sesers ryšys. Koks jis?
Kita šeimos gyvenimo paprotinės teisės linija užčiuopiama dainų motyvuose, vaizduojančiuose brolio ir sesers normatyvinę elgseną tėvų šeimoje. Čia turimos galvoje brolio pareigos sesers atžvilgiu: juk mirus tėvams, brolis turėjo rūpintis sesers ištekinimu. Jau Antanas Maceina XX a. I pusėje pastebėjo tautosakoje perteikiamą globėjišką brolio elgesį sesers atžvilgiu. Tokią nuostatą mūsų dainos iš tiesų liudija: sesuo prašo, kad brolis ją skriaudžiamą gintų, motina liepia sūnums, esant reikalui, seserį sudrausminti (Penki broliukai, imkit po rykštelę, sugrasykit seserėlę, kad daugiau netruktų, kad neuliavotų). Be to, dainos pasakoja apie abipusę brolio ir sesers bendrystę: karo atveju (karinės-istorinės dainos) taiso, rėdo sesė brolį; per vestuves palydi lydi broliai seselę.
Kaip dainos įprasmina suaugusiųjų šeimos narių santykį su mažamečiais vaikais?
Nors pats vaikystės etapas dainų lyg ir apeinamas, šį trūkumą kompensuoja gana gausus vaikams skirtų dainuojamųjų kūrinėlių klodas, kuriame ir atsiskleidžia tėvų požiūris į vaikus, jų ugdymas, ankstyvas pažindinimas su aplinka ir agrarinei kultūrai būtina darbine veikla. Lopšinių, žaidinimų bei kėkavimų, gyvūnijos apdainavimų ir kitų paprastučių dainelių turinys ir forma, kaip skelbia tyrėjai, buvo pritaikytos, atitiko vaiko vaizduotę ir suvokimo galias. Mokėta į tai atsižvelgti. Nūnai dar prisimenamas pasakymas „nuo lopšio buvau dainų augintas“ nėra tuščia frazė. Šiandien mes čia jau linkę įžiūrėti vien vargo foną ar šiaip naivią patirtį, nebepastebėdami svarbesnių dalykų – ankstesnių vaikus auginusių kartų gebėjimo rasti laiko bendrauti su vaikais, jiems ir su jais dainuoti, žaisti. Gyvu balsu, jausmu ir judesiu.
Mūsų liaudies dainos lydėjo ne tik džiugias gyvenimo patirtis, bet ir skausmą…
Lietuvių dainos įprasmino ir liūdnuosius šeimos įvykius, dažnai tikroviškai graudžiai apsakydamos šeimos nario netektį. Visų pirma, jautriai piešiamas našlaičio paveikslas, parodant tiek mažametį, tiek paaugusį vaiką, mirus tėvams užklupusį didelį skausmą, patiriamą sunkią neviltį. Ne ką mažiau niūriai pasakojama apie našlaičio gyvenimą su pamote, lyg daina siektų išprovokuoti didesnę artimiausios aplinkos, giminės, kaimynų atjautą ištiktam „sunkios nedalios“, vienišam bendruomenės nariui. Panašiai skaudžiai apmąstomas našlių, ypač moterų (tradiciškai vyrui, mirus žmonai, buvo paprasčiau – jis pats inicijuoja naujas vedybas), likimas. Poetiniuose tekstuose akcentuojamas pasikeitęs našlės statusas visuomenėje, neapibrėžta padėtis, kai nebepriklausai „nei ištekėjusių moterų, nei merginų luomui“, nelyginant būtum išstumta į užribį.
Ar galime teigti, kad šeima – viena pagrindinių liaudies dainose atsispindinčių vertybių?
Šeima lietuvių liaudies dainose iškyla kaip visais laikais saugota pamatinė gyvenimo vertybė. Ir šiandien senoji lietuvių daina jaudina prieš mus gyvenusių kartų susitelkimu, kuriantis naujai šeimai, dainose eksponuojant jį ne tik kaip šeimos bei giminės, bet ir kaip visos bendruomenės rūpestį. Be to, vis pabrėžiami šilti, papročiais reglamentuoti šeimos narių santykiai. Lieka priminti, kad senovėje dainos buvo viešojo diskurso erdvė. Dainų kultūra anuomet neapsiribojo vien pramogine paskirtimi. Ji telkė, ugdė, prireikus barė ir peikė, gindama ir aukštindama iš protėvių paveldėtą, per daugelį kartų išgrynintą šeimos sampratą.
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“.
Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.
