Daug kas Lietuvoje skundžiasi maisto kainomis. Kaip sureaguotumėte, jei ateitų ministras ir sakytų: „Eureka – žinau, kaip atpiginti maistą! Nuo šiol pirkite tik pačią pigiausią duoną – ir maisto kainos sumažės!“. Spėju, vieni pasukiotumėte pirštą prie smilkinio, kiti susinervintumėte dėl tokio patarimo. Bet ministras, dalijantis tokius patarimus, iš valdžios lėktų lauk, ir labai greitai.
Juokai juokais, bet tai yra labai panašu į tai, ką valdžia daro dėl vaistų kainų. Sveikatos apsaugos ministerija nuolat kartoja, kad pagrindinė problema – žmonės perka ne pačius pigiausius vaistus. Suprask, problema yra žmonių pasirinkime. Pirktumėme pigiausius vaistus ir viskas būtų gerai.
„Mokėk daug, gauk – tik pigiausią“
Normalu, kad nedaug žmonių perka pačią pigiausią prekę, ypač kai kalba pasisuka apie žmonių sveikatą. Daugelis iš mūsų nenori gydytis pačiais pigiausiais vaistais.
Valdžia naudoja viešųjų finansų argumentą, suprask, valdžia moka už vaistus (per vaistų kompensavimą), todėl turi teisę nurodinėti, kokius vaistus vartoti. Bet šis argumentas yra klaidingas ir turi baisių pasekmių.
Kai mes mokame sveikatos draudimo įmokas, ką žada valdžia? Kad pagydys, jei susirgsime. Apie tai, kad gydys pigiausiais vaistais – nutylima.
Jei su kiekvienu mokančiu sveikatos draudimo įmokas būtų pasirašyta sutartis, ką sumokėsi, ir ką gausi, ir toje sutartyje būtų parašyta, kad gausi tik pačius pigiausius vaistus – tuomet tai būtų bent jau panašu į sąžiningumą. O nuo vidutinį atlyginimą gaunančio žmogaus lupti po 1000 eurų per metus (tiek, beje, sumokame vien sveikatos draudimo įmokų nuo 700 eurų atlyginimo „į rankas“), o po to nurodinėti pirkti tik pigiausius vaistus, yra panašu į sukčiavimą.
Matyt, netoli ta diena, kai koks nors kitas ministras pradės nurodinėti, kad pensininkai ir bedarbiai privalo pirkti tik pačius pigiausius maisto produktus, ir dar nurodys kuriose konkrečiai parduotuvėse. „Logika“ ta pati: valdžia moka pensijas, valdžia gali nurodinėti, kur ir kaip tas pensijas išleisti.
Ne valdžia moka pensijas, o mokesčių mokėtojai. Norite sunervinti politiką – priminkite jam tai.
„Šou programa“
Yra būdų šiek tiek iš tiesų sumažinti vaistų kainas, bet valdžia koncentruojasi ne į rezultatą, o į „Šou programą“, kurios tikslas – kad jūs pirktumėte pigiausią vaistą. Valdžia net buvo pasamdžiusi aktorius, nupirkusi socialinę reklamą: „Būk protingas, nepermokėk už vaistus“. Įdomu, kiek vaistų buvo galima nupirkti už pinigus išleistas šiai reklamos kampanijai?
Jau trečius metus stumiamas pasiūlymas: valdžios atstovai apsimetinės pirkėjais, išsirašys netikrus receptus, ateis į vaistinę, ir jei vaistininkas juos netinkamai aptarnaus (pvz., nepasiūlys pigiausio vaisto) – baus. Garantuoju, pirkėjais apsimetę tikrintojai ras prie ko prikibti, bus apie ką viešai patrimituoti. Bet dėl to jūsų pasirinkti vaistai neatpigs.
Kita iniciatyva – uždrausti vaistų reklamą – yra lygiai iš tos pačios „Šou programos”. Suprask, prisižiūri žmonės reklamos ir prisiperka per daug ar per brangių vaistų, net jei tų vaistų jiems nereikia. Neliks reklamos – neliks problemos.
Bet gi bus kitaip. Nemaža dalis to, ką vadiname „vaistų reklama“ iš tikro yra vaistinių ir jų skelbiamų akcijų reklama, t. y. informuojama, kurioje vaistinėje žmogui reikalingas vaistas yra pigesnis. Uždraudus vaistų reklamą, norint sužinoti, kurioje vaistinėje reikalingas vaistas yra pigesnis, reikės apeiti kelias vaistines. O juk nemaža dalis vaistų vartotojų yra vyresnio amžiaus žmonės be automobilių.
Būtų galima liūdnai pajuokauti, kad ministerija paruošė slaptą senjorų fizinio aktyvumo skatinimo programa „Apeik bent tris vaistines“. Gal ministerija įsivaizduoja, kad senjorai puls kainas lyginti internete? Dar klausimas, ar reklamos draudimas negaliotų ir vaistų kainų skelbimui vaistinių interneto puslapiuose?
O dabar rimtai
Yra kelios priemonės, kurios gali iš tikro sumažinti vaistų kainas. Pirma, padaryti taip, kad vaistus iš bet kurios kitos ES šalies, kur jie yra pigesni, būtų paprasta ir legalu atvežti į Lietuvą. Atsirastų pigesnių vaistų pasiūla – kristų ir kaina.
Antra, į kompensuojamų vaistų sąrašą įtraukti vaistus, kurie yra pigesni, o ne tik tuos, kurie yra perpus pigesni. T. y. Šiuo metu galioja taisyklė, kai generinis (pigesnis) vaistas turi būti mažiausiai perpus pigesnis už jau sąraše esantį patentinį (brangesnį) vaistą. Kai žmogus skaičiuoja kiekvieną centą, tai ir dešimtadaliu pigesnis vaistas yra gerai.
Ketvirta, kuo greičiau panaikinti protu nesuvokiamą taisyklę, kad vienu adresu gali būti registruota tik viena vaistinė. Stebėjotės, kodėl didžiuliame prekybos centre yra tik vieno tinklo vaistinė? Įtarėte prekybos centrų klastą? Ne. Tokią taisyklę sugalvojo valdžia.
Puiku, kad pagaliau po ilgų Konkurencijos tarybos ir kitų institucijų prašymų bent jau panaikinta niekaip nepaaiškinama taisyklė, kad vaistinė privalo būti mažiausiai 60 kvadratinių metrų ploto. Buldozeriu prastumta taisyklė turėjo vienintelį poveikį – kai kurioms vaistinėms reikėjo griauti sienas, leisti pinigus patalpų įsigijimui. Kaip manote, vaistai nuo to pabrango ar atpigo?
Dėl visų šių pakeitimų stebuklų neįvyks. Bet jums tinkantys vaistai bent kažkiek atpigs. Aišku, iš šių priemonių ministerija šou nepasidarys. Bet žmonėms reikia pigesnių vaistų, o ne valdžios viešųjų ryšių kampanijos.
Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
