Spalio 19 d. 17 val. bibliotekoje įvyks kino kritikės Auksės Kancerevičiūtės seminaras „Kinas kaip kultūrinio identiteto formavimo veiksnys“. Bus kalbama apie lietuvių „Lūžio kartos“ kiną (rež. Bartas, Stonys, Matelis) sukurtą po 1990 m.
Kinas dažnai suprantamas kaip tikrovės atspindys, nors, pasak prancūzų filosofo Gilles‘io Deleuz‘o, kinas nesiekia tiesiog atspindėti anapus jo esančios realybės, jis ją transformuoja, kuria ir įprasmina. Kaip ir bet kurių kitų menų, kinematografo tikslas – ne atvaizduoti vieną ar kitą objektą, bet paversti jį reikšmės nešėju. Svarbu, ne tik tai, kas vaizduojama, bet ir kaip tai daroma. Seminare „Kinas kaip kultūrinio identiteto formavimo veiksnys“ aptarsime, ką reiškia kultūrinio tapatumo sąvoka ir kaip ji kito lietuvių kine tiek suvaržytos laisvės sąlygomis – sovietiniais metais, tiek atgavus nepriklausomybę, po 1990 metų.
Pavyzdžiui, iki pat 1960 m. Lietuvoje buvo kuriami filmai, atitinkantys J. Stalino įtvirtintus socialistinio realizmo principus ir grynosios propagandos tikslus. Svarbiausiais uždaviniais tapo žmonių auklėjimas socializmo dvasia, ,,tarybinės kultūros“ propagavimas ir didžiosios komunizmo statybos. O kaip lietuvių režisieriai suvokė savo kultūrinį identitetą sovietmečiu? Kodėl Robertas Verba (1932 –1994) dokumentiniuose filmuose „Senis ir žemė“ (1965) ir „Šimtamečių godos“ (1969) ėmė kalbėti apie lietuviškos pasaulėjautos savitumą ir būtinas išsaugoti tautos vertybes? Seminare panagrinėsime, kaip kultūrinė tapatybė buvo konstruojama ir garsiajame Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“(1965) ir dar po dviejų dešimtmečių – Raimondo Vabalo filme „Skrydis per Atlantą“ (1983), kurį pamatė 647 tūkstančiai žiūrovų.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1990-aisiais, per sąlyginai trumpą laiką žmonėms teko išgyventi keleto skirtingų santvarkų „mutacijas” ir perkainoti metų metais kurtą įprastų nuostatų bei struktūrų sistemą. Dideliu iššūkiu tapo ir naujos tapatybės kūrimas. Žmones užgriuvo milžiniškas informacijos srautas, jie atsidūrė visiškai naujoje visuomeninėje, ekonominėje bei dorovinėje situacijoje. Lietuvių kine taip pat atsirado nauji herojai, naujos temos, taip pat šviežias, netikėtas požiūris į pasikeitusį gyvenimą. Istorinio lūžio metu Š. Bartas įkūrė pirmąją Lietuvoje nuo valstybės nepriklausomą kino studiją „Kinema“ ir debiutavo dokumentiniu filmu „Praėjusios dienos atminimui“, kuris atkreipė pasaulio dėmesį ir 1990 metais buvo apdovanotas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio prizu. Nors Bartas niekada nesiekė rodyti išorinių neišvengiamų politinių ir socialinių permainų apraiškų, tačiau filmuose „Trys dienos“ (1991), „Koridorius“ (1995) jis tiksliai atskleidė po-totalitarinės erdvės žmogaus būseną ir skausmingai juntamus kultūrinio tapatumo pokyčius. „Amžina yra tuštybė kasdieninėje mūsų kelionėje koridoriumi. Mes atidarome daugybę durų, beieškodami šviesaus žvilgsnio“, – taip filmą „Koridorius“ apibūdino režisierius Š. Bartas.
Daiva Nakrošienė
Bibliotekų ir kultūros vadybos skyriaus vedėja
Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka
