Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai Bibliotekai grąžinta restauruota 1903 metais išleista knyga – simboliška dovana pradedant Bibliotekų metus. Unikaių leidinį naujam gyvenimui prikėlė Šiaulių „Aušros“ muziejaus dokumentų restauratorė Elvina Karosienė.
Reta specialybė
Iš pirmo žvilgsnio E. Karosienę išties gali pavadinti gydytoja ar bendrosios praktikos slaugytoja, nes darbe ji kasdien vilki baltą chalatą. Sąsajų su medicina yra ir daugiau – prieš restauruojant spaudinius, būtina atlikti tyrimus. Tik kruopščiai įvertinus būklę imamasi darbo.
Neseniai restauruotoje daugiau nei šešių šimtų puslapių knygoje „Alfavitnyj spisok naselienych mest Kovenskoj gubernii“ (iš rusų k. – „Abėcėlinis Kauno gubernijos apgyvendintų vietų sąrašas“) surašyti visos Kauno gubernijos, kuriai tada priklausė ir Šiaulių kraštas, miestai, miesteliai, kaimai, dvarai ir jų gyventojai. Lietuvoje yra išlikę vos du tokie unikalūs leidiniai.
„Bibliotekai ką tik perduotą, kraštotyrininkų ypač brangintą knygą reikėjo restauruoti, nes ji buvo iširusi, lapai pageltę, nešvarūs. Jos nebebuvo galima naudoti vien dėl trapumo. Vartant lapus, popierius bet kurią akimirką galėjo suirti ir knygoje esanti informacija būtų prarasta. O ateities kartos juk norės žinoti, kas gyveno Šiauliuose“, – pasakoja Elvina.
Popieriaus restauratorius – reta specialybė. E. Karosienės manymu, žmonės apie ją tiesiog nieko nežino. Dažniau tenka girdėti apie meno kūrinių, metalo, baldų restauratorių darbą, todėl šių specialistų netrūksta. Senesnieji popieriaus restauratoriai yra savamoksliai, profesijos paslaptis jie atskleidė dirbdami. „Dažnas jų baigė lituanistikos studijas, atėjo dirbti į bibliotekas ir ilgainiui suprato, kad norėtų knygas prikelti naujam gyvenimui“, – pasakoja profesionalė.
Elvina studijavo Vilniaus kolegijoje, kuri išleido tris popieriaus restauratorių laidas. Nė vienas iš pirmosios laidos penkioliktuko, kuriame yra ir Elvina, nepravėrė darbo biržos durų ir nepasuko kitais keliais. Šių specialistų paklausa nemenka, bet muziejui išlaikyti restauratorių – prabanga.
Vietoj meno – chemija
Iki studijų Elvina apie restauratorės specialybę nieko nežinojo. Pasirinko tikėdamasi kasdien liestis prie meno. „Vidurinėje mokykloje lankiau dailės mokyklą. Ją baigusi supratau, kad dailės studijuoti nenoriu, bet menas buvo arti širdies. Restauratorės profesija atrodė kaip tarpinis variantas“, – prisimena E. Karosienė.
Tiesa, lūkesčiai ne visiškai išsipildė – restauratoriai geriausiai turi išmanyti chemiją, tačiau polinkis į meną, piešimo išmanymas, spalvų maišymo subtilybės kasdieniame darbe praverčia, kaip ir ypatingas kruopštumas. Audringo temperamento, nenustygstantys žmonės restauratoriais negalėtų dirbti.
Elvina Šiaulių „Aušros“ muziejuje dirba penkiolika metų. Dėl darbo tikra anykštėnė ryžosi važiuoti į Saulės miestą ir niekuomet nesigailėjo žengusi šį žingsnį.
2002 metais E. Karosi
enė Tokijuje baigė japoniško popieriaus restauravimo, konservavimo bei saugojimo kursus. Norą juose dalyvauti buvo pareiškę 53 žmonės iš 39 šalių. Stipendijos buvo skirtos tik devyniems popieriaus restauratoriams. Elvina tarp laimingųjų pateko neatsitiktinai: muziejus, kuriame dirba, turi didžiausią Lietuvoje japoniškų graviūrų kolekciją.
Įtampos netrūksta
Ypač vertinamoms senosioms knygoms išlikti iki mūsų dienų padedančių restauratorių darbas dažnai lieka nematomas visuomenei. Šie specialistai nuo sunykimo išgelbsti įvairius spaudinius: knygas, atvirukus, dėžutes, dokumentus, fotografijas. Darbo apimtys nenuspėjamos: vienais metais restauruojama penkiolika eksponatų, kitais – vos vienas kitas. 
Daugiausia laiko ir pastangų prireikia antram gyvenimui prikelti knygą. Elvinai labiausiai patinka iššūkiams skatinantys darbai.
Nors restauratorių darbas atrodo ramus, nervinės įtampos netrūksta. Kartais iš niekur nieko ima strigti darbas ir ne žmogaus valiai jį sustyguoti. Atsakomybė didžiulė, rizika irgi, juk naudojamos cheminės medžiagos. Elvina šypsosi: restauratoriaus darbą patikrina ir įvertina laikas.
„Jei nepailsėjęs, neramus, restauratoriui geriau prie eksponatų nesiliesti, – įsitikinusi E. Karosienė. – Verčiau pildyti dokumentaciją, nes gali pridaryti nedovanotinų klaidų. Būna, kad vieną dieną darbas visai nesiseka, o kitą, nors tie patys įrankiai, medžiagos, einasi kuo puikiausiai“.
Jurga Sajenkienė, „šeimininkės“ korespondentė
Jurgos Sajenkienės nuotraukos
