Augustas Kalinauskas, „Šeimos instituto“ bendradarbis, Europos skautas, kultūros žurnalo jaunimui Fortkė redaktorius
Būdamas paauglys skaičiau puikią knygą – vokiečių filosofo ir psichologo Ericho Frommo studiją „Pabėgimas iš laisvės“. Ten išdėstytos mintys, jų aktualumas ir gylis tuomet man padarė didelį įspūdį. Kodėl ją prisimenu būtent dabar? Dėl keleto priežasčių. Šiandien studijuoju už pusvalandžio kelio traukiniu nuo Frankfurto, kur gimė ir dalį savo gyvenimo praleido šis filosofas, todėl gana dažnai jį prisimenu. Antra, mąstant apie šiandieną, Frommo mintys vis dažniau iškyla, kaip galinčios itin aktualiai aiškinti laisvės problemą – galvosūkį, kurį sprendžiame kiekvieną dieną.
Bet ar tikrai? Juk, rodos, šiandien gyvename geriausiomis sąlygomis – skaičiuojame jau 27–uosius laisvės metus, galime keliauti ir mokytis beveik bet kur, kur tik panorėsime. Į politinės ir visuomeninės veiklos areną ateina žmonės, brendę nepriklausomybės metais. Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Lietuvą įvairios organizacijos nuolat perspėja dėl vis didėjančios prarajos tarp turtingųjų ir skurstančiųjų, mūsų švietimo sistema yra sustabarėjusi, o jai reformuoti trūksta politinės valios, iš Lietuvos didžiuliais srautais emigruoja žmonės. Visa tai mes žinome. Tačiau, ką daryti, kad tai pasikeistų? Atsakymų, žinoma, tūkstančiai. Bet patyrinėkime vieną jų. Tai nebus dar vienas techninis valstybės valdymo patarimas. Veikiau humanitarinis svarstymas apie tai, kaip mes suvokiame dalykus, keičiančius mūsų gyvenimus ir kasdienybę.
Tad atsiremkime į Frommą dar kartą. Bandydamas paaiškinti laisvės sąvoką, filosofas išskyrė keletą galimų apibrėžimų. Pirmasis skamba taip: laisvė nuo. Šią laisvės rūšį jis atskyrė nuo pozityvios ir ugdančios laisvės. Savo knygoje jis rašė: „Šiuolaikinės visuomenės struktūra žmogų veikia dviem būdais tuo pačiu metu: jis tampa labiau nepriklausomas, savimi pasitikintis ir kritiškas, tačiau taip pat ir labiau izoliuotas, vienišas bei išsigandęs“. Ar tai neskamba panašiai, kaip keliomis eilutėmis aukščiau probėgšmais nusakyta Lietuvos situacija? Laisvė, kurią turime ir iš kitos pusės – visos negatyvios jos pasekmės. Anot Frommo, šiandien esame labiau linkę pastebėti vien pozityviąją laisvės pusę – kalbame apie Bažnyčios ir valdžios autoritetų griūtį, tačiau nepastebime, kad laisvė nuo jų, ne visada daro mus laisvus: „iki galo nesuprantame, kad nors tai ir yra pergalė prieš dažnai autoritarines jėgas, kurios neleisdavo žmogui garbinti to, ką jis nori ir kaip nori, modernus individas didžiąja dalimi, deja, prarado gebėjimą tikėti bet kuo, kas nėra pagrįsta tiksliųjų mokslų metodais“. Tad nors autoritetų griūtis yra puikus dalykas – visa tai kuria laisvesnę ir sveikesnę visuomenę, tačiau to, deja, ne visada užtenka.
Kad ir koks svarbus būtų laisvas pasirinkimas, jis negali plūduriuoti tuščioje erdvėje. Nes būtent tokiu būdu atveriamas kelias destrukcijai, o Ericho Frommo apibrėžtas, kuriančios laisvės lygmuo nutolsta. Būtent taip ir įvyksta, tarkime, aborto atveju. „Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė“ – teigė Kantas ir, matyt, neklydo. Nors teiginys abstraktus, bet praktikoje iškelia labai konkrečius klausimus: kiek toli galiu eiti ir kiek galiu sau leisti? Ar mano veiksmai tiesiogiai nesikėsina į kito žmogaus laisvę? Ar tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip savaime suprantama, nėra tik kitų žmonių laisvės okupavimas ar jos atėmimas? Kad bent kiek priartėtume prie galimų atsakymų, reikia pabandyti apsibrėžti laisvės kontūrus – kas tai yra? Kuo ji gali remtis? Viktoras Franklis – garsus austrų psichiatras ir humanistas yra pasakęs: „Laisvė tėra negatyvusis fenomeno aspektas, pozityvusis jo aspektas yra atsakingumas. Iš tikrųjų laisvei gresia pavojus išsigimti į gryną kaprizingumą, jei ji nesuvokiama kaip atsakomybė.“ Matyt, jam pritartų ir amerikiečių rašytojas Robert J. Spitzer savo knygoje „10 visuotinių principų arba trumpa gyvybės klausimų filosofija“, išdėstęs pamatinius galimus atsakymus.
Bandydamas įrodyti, kad tam tikri veiksmai labiau kenkia laisvei, nei ją skatina, jis remiasi keletu elementarių Vakarų filosofijos tezių, kurias vystė Locke’as, Jefferson’as ir kiti mąstytojai. Viena jų skamba taip: Fundamentalesnė teisė yra ta, kurios dėka gali egzistuoti kitos teisės; kai teisės kertasi, privalu rinktis fundamentalesnę. Tai teisių susikirtimo principas. Jis teigia, kad svarbesnis pasirinkimas yra tas, kuris atveria kitus pasirinkimus. Tad pažvelkime šiuo būdu į aborto klausimą. Dažniausias argumentas, pagrindžiantis abortą – moters pasirinkimo teisė. Tačiau ji tiesiogiai prieštarauja kūdikio teisei gyventi. Kuri jų svarbesnė? Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad moters – ji vizualiai lyg ir užima svarbesnę padėtį, kontroliuoja situaciją – tai jos pasirinkimas. Visgi labai svarbu pastebėti, kad moters teisė į abortą nepagrindžia jokių kitų teisių – ji padeda tašką. O vaiko atvirkščiai – pagrindžia daugybę kitų ir, žinoma, pačią svarbiausią teisę į gyvenimą, be kurios negalėtų egzistuoti joks kitas pasirinkimas apskritai. Tad klausimas, kieno teisės šioje situacijoje yra fundamentalesnės – moters ar vaiko, teturi vieną atsakymą. Todėl bet koks kalbėjimas apie moters teisę rinktis tėra butaforija arba, kitaip tariant, fiktyvi retorika pridengianti abortų pramonę. Tai tik patogi apgavystė, nes abortas nėra pasirinkimas – greičiau užspeisto į kampą žmogaus išeitis.
Tad akivaizdu – neretai mes bėgame nuo laisvės ir bijome sieti ją su atsakomybe. Kodėl? Nes tuomet reikėtų gyventi nebijant išsiskirti, apginti savo įsitikinimus, o toks gyvenimas tiesiog yra sunkesnis. Tačiau kartu ir įdomesnis. Nes kai šios dvi sąvokos sutampa, žmogus gali būti iš tiesų laisvas. Jis nebėra valdomas savo aistrų, savivalės ir bėgimo nuo jos pasekmių. Galiausiai, kai visos šios aplinkybės išnyksta, gyvenime atsiranda daugiau vietos kūrybiškumui ir laisvei, kurią galima apibrėžti konstruktyviai – kaip tą, kuri supranta, kur baigiasi vieno ir prasideda kito žmogaus erdvė ir nepriklausomybė.
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.
