Jau rugsėjo 5, 6 d. Klaipėdos lėlių teatre vyks lėlių spektaklio suaugusiesiems „Aš visada šalia“ premjera. Spektaklis kalba apie motinystę – apie ilgą ir nenuspėjamą kelionę, kuri prasideda apsisprendus į pasaulį atvesti vaiką. Kelionė, kuri neturi kelio atgal. Apie motinystę, identiteto paiešką, santykį tarp moters, motinos ir kūrėjos kalbame su spektaklio idėjos autore, lėlininke Monika Mikalauskaite-Baužiene.
*Iš kur kilo šio spektaklio idėja – ar tai labiau asmeninė patirtis, ar universali istorija?*
Pradinė idėja atsirado nuo manęs. Kai tik susilaukiau vaikelio, praėjus maždaug pusei metų, pajutau, kad tai yra tema, kuria galėčiau pasidalinti su kitais: ne tiek savo įžvalgomis – nes mama buvau dar labai neilgai – bet savo patirtais išgyvenimais, savo jausmais ir tuo, kad ne visada viskas atrodo taip, kaip piešia visuomenė. Turiu omenyje, jog ne visada viskas yra taip gražu, kaip parašyta knygose, kalbama žiniasklaidoje – susidūrimas su realybe, jau su vaikučiu grįžus namo, yra šiek tiek kitoks. Tad idėja iš to ir kilo – iš tos mano nuostabos. Nuostabos, jog nesitikėjau, kad bus taip sunku. Apie tai niekas nesakė. Knygose ir kitur visi daugiausiai kalba apie tai, kaip pasiruošti gimdymui ir kaip išgyventi gimdymą, kaip sutikti tą naują gyvybę, tačiau labai mažai informacijos apie tai, kas laukia, kai tu grįši namo. Realybė, su kuria susiduri to visiškai nesitikėdamas, kai yra labai sunku ir tu esi pavargęs, ir tau skauda, ir tu esi nemiegojęs, ir dar tas neapsakomai didelis atsakomybės jausmas už savo vaiką, labai smarkiai paveikia. Žinoma, kiekvieną mamą paveikia skirtingai, kiekvienos istorija yra kitokia, tačiau man atsitiko būtent taip – pajutau labai didelį smūgį ir realybę, kurią buvo sunku išgyventi. Ir iki šiol nėra lengva, ir, tikiu, nė vienai mamai nėra lengva. Šie išgyvenimai mane paskatino apie tai kurti: tuo metu nebuvau girdėjusi, kad būtų daug teatralizuotų kūrinių, spektaklių ar performansų šia tema – apie motinystės išgyvenimą, apie tai, kaip moteris jaučiasi, kai ji laukia vaiko, kokios abejonės kyla, kas vyksta, kai ji jau žino, kad laukiasi, kokios baimės tyko ar džiaugsmas, ir kas būna jau po gimdymo, kas laukia, kaip sekasi susitvarkyti. Atrodė, kad Lietuvos scenoje to trūksta. Tuo pat metu Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė įvairiausių straipsnių apie tai, kaip viena mama nusiskandino, kaip kita nuskandino savo vaikutį, dar kita – nusiskandino su savo dviem vaikučiais. Tai – psichologinės potrauminės būsenos, kurias motinas ištinka netikėtai, ir ta su kūdikio gimimu užgriuvusi našta smarkiai spengia ausyse. Apie tai labai mažai kas kalba, o moterys, mamos, atrodo, turi būti tobulos ir tik džiaugtis savo vaiku, negali reikšti kitų jausmų, kad joms yra sunku, kad jos to vaiko kartais nenori, kad jos yra pervargusios ir nebegali tuo vaiku pasirūpinti, kad jos net nebegali pasirūpinti savimi. Tai yra opi problema. Spektaklio kūrimo pradžioje sukūriau anonimę apklausą ir ten moterys, mamos, dalijosi savo išgyvenimais pagal mano parengtus klausimus – tai taip pat buvo atspirties taškas kūrinio atsiradimui. Tad šis spektaklis – mano asmeninė idėja ir patirtis, bet jis nėra vien tik apie mane: yra apie visas mus, motinas.
*Ar kurdama jaučiate, kad menas padeda susivokti savo pačios motinystės kelionėje?*
Labai sudėtingas klausimas. Turbūt – ir taip, ir ne. Viena vertus, kurdamas bandai suvokti, kodėl taip įvyko, kodėl tam tikrais momentais taip jauteisi, bet kartu manau, kad vaiko gimimas nėra vienas taškas, tai yra tik kelionės pradžia, kuri tęsis visą gyvenimą. Šio spektaklio procesai ne tiek išlaisvino, o priminė tuos skaudžius ir gražius momentus per savo motinystės patirtį, kurią turiu dabar, tai tarsi sugrįžimas į praeitį, prisilietimas, priminimas. Kartu – prisiminimas to, nuo ko kilo ši spektaklio idėja. Kita vertus, spektaklis padeda susivokti, padeda prisiminti, paanalizuoti, pagalvoti: kurdami kalbėjomės su daug mamų, viena su kita – labai svarbu išgirsti visų kitų moterų istorijas. Dažniausiai situacijos panašios, kai kurioms buvo emociškai sunkiau, kitoms – galbūt ne, bet vienaip ar kitaip patirtys yra panašios. Tai kažkiek padeda susivokti ir pačiam. Tačiau, kaip ir minėjau, kiekviena diena su vaiku yra vis nauja pradžia, ir tu niekada nežinai, ko tavęs paklaus, ar kokia situacija ištiks, ir kiek tokių situacijų dar bus gyvenime – tai yra nuolatinė kelionė, ieškojimas, mokymasis kartu su vaiku.
*Kokius sunkiausius ir gražiausius atradimus patyrėte repetuodama?*
Labai daug visko buvo, o procesas dar ir nepasibaigęs, bet iki šiandien, iki premjerinio laiko, tai gražiausia, kas atsitiko, yra bendrystė: kūrybinė bendrystė, mamų bendrystė. Atjauta į šauksmą, atjauta į klausimus, išgyvenimus. Taip pat – kaip daugybė žmonių pasitiki šita idėja, pasitiki šituo spektakliu, pasitiki tuo, ką mes darome. Sunkiausia šio spektaklio kūrimo proceso metu buvo aktoriniai ieškojimai. Tai, pirmiausia, visai kitokios lėlės, nei man įprasta, valdymo technika: suprasti, kaip veikia tokia lėlė, kokie yra jos principai, perprasti techniką ir ją įvaldyti. Taip pat, viena sunkiausių užduočių, kurią sprendžiu iki šiol, – kaip įtikinamai atvaizduoti save scenoje pasidalinus į dvi dalis. Kaip sukurti vaizdinį, kad aš ir lėlė esame viena, tačiau per ją parodyti tą savo labiau abejojančią, keliančią daugiau klausimų, išsigandusią, pasiklydusią nežinioje pusę. Šios užduotys, ko gero, man sunkiausios. O visa kita yra detalės. Ieškome su visa komanda, kaip galime viską geriausiai ir kuriame tai, kas mums gražu, kuo mes tikime, kas mums prasminga. Esu labai dėkinga visai komandai, be kurios nieko nebūtų: už išgirstą idėją teatro vadovei Aušrai Juknevičienei, režisierei Verai Rozanovai, lėlių kūrėjui Lucas Prieux, bendraautorei dramaturgei Laurai Švedaitei, kompozitorei Ritai Mačiliūnaitei, projekcijų grafikos kūrėjams Maud Sertour ir Samy Barras, šviesų dailininkui Viliui Vilučiui, techniniam personalui Gintui Rinkevičiui ir Sergej Bezuglov. Tikime, kad mūsų jausmas, mūsų noras pasakyti, kad mamoms yra sunku, bet mes visas labai palaikome ir suprantame, bus žmonių priimtas ir suprastas.
*Tai – Jūsų pirmasis monospektaklis. Ką Jums tai reiškia?*
Kai sužinojau, kad vaidinsiu viena, kad tai bus monospektaklis, išsigandau, bet kartu ir labai to laukiau. Norėjau iššūkio, norėjau išsibandyti save scenoje, išbandyti savo jėgas, ar aš galiu tai padaryti, kaip man seksis, buvo profesinis siekis paaugti, sutvirtėti. O dabar monospektaklyje aš nesijaučiu viena. Gal tai labai priklauso ir nuo temos? Nors mes ir kalbame apie tai, kad mama, nepaisant kitų žmonių pagalbos, dažnai jaučiasi vieniša, aš spektaklyje nesijaučiu vieniša. Jaučiu kažkokią nematomą apsaugą. Gal jaučiu visas tas moteris, mamas, kurių tekstu kalbu. Tad šitas monospektaklis man nėra vien apie mane ar apie kokią nors kitą vieną moterį – tai daugybė mamų, kurių lūpomis aš prabilsiu, kurių lūpomis prabils lėlė. Monospektakliu šį spektaklį laikau tik iš techninės pusės. O greta to labai džiaugiuosi, kad jame galiu pasidalinti jausmais, ir tuo, kaip mes matome šią motinystės temą.
*Kiek šiame kūrinyje svarbi bendradarbiavimo su Prancūzijos kūrėjais patirtis?*
Visų pirma, tai svarbi patirtis technikos prasme, kad Prancūzijos kūrėjai, tai yra, režisierė Vera Rozanova ir jos vyras Lucas Prieux, sukūrė tokią lėlę, kokios aš nebuvau valdžiusi, kokios man iki šiol Lietuvoje neteko matyti. Taip pat – dėl kitokio matymo, nei mes gal esam įpratę matyti mūsų scenose, už kiek laisvesnį, gilesnį matymą. Motinystės temos aspektu, buvo labai įdomu palyginti kultūrinius skirtumus. Itin svarbu ir įdomu tai, kad režisierė šiame spektaklyje naudoja animuotą projekciją, padedančią spektaklio metu sukurti platesnį matymą, pavaizduoti tai, ko negalime suvokti, ko negalime parodyti, nes scenoje veikiu aš viena. Tai buvo labai įdomus ir man dar nematytas sprendimas.
*Koks jausmas įkūnyti savo patirtis scenoje – ar tai išlaisvina, ar labiau įpareigoja?*
Tai mane labiau įpareigoja, nes jaučiuosi atsakinga už tai, ką aš darau scenoje, nes žinau, kad ateis daugybė mamų arba būsimų mamų, kurios nori susilaukti vaikelio, arba mamų, kurios jau yra vyresnio amžiaus, ir jos kai kurios viską žino, kai kurios nežino nieko, tad jaučiu didelę atsakomybę už tai, ką veikiu, ką sakau scenoje, kokią žinią nešu, kokią mintį rezgu. Jaučiu didelę atsakomybę, ir noriu nešti tik pačius šilčiausius ir gražius jausmus. Tikiuosi, kad šis mano įsipareigojimas nenuvilti ir suteikti kam nors gal palaimą, gal atodūsį spektaklio metu, o gal džiaugsmą, gal atradimą – įvyks.
*Kaip manote, ar įmanoma rasti balansą tarp saviraiškos kaip menininkei ir pasiaukojimo kaip motinai, ar tai visada yra konfliktas?*
Manau, kad man tai yra konfliktas. Aš turiu galimybę kurti, reikšti save, augindama vaiką, man padeda mano šeima, mano vyras, mūsų vaiko seneliai, draugai – tikrai turiu laisvę, bet mamos atsakomybė, mamos globėjiškumas, rūpestis yra neatsiejamas net tada, kai tu kuri, kai aukoji savo laiką savo pomėgiui, savo saviraiškai. Kurdama, dirbdama jau jaučiuosi dalinai kalta, nors ir suvokiu, kad tai mano darbas, kad tai yra mano laikas, kad aš turiu tai daryti. Bet širdyje nesijaučiu gerai, nes norėčiau aukoti šitą laiką savo vaikui, savo šeimai. Vis dėlto manau, kad tai yra normalus konfliktas. Tikiu, kad jį jaučia labai daug mamų, ir kartais tas konfliktas didesnis, kartais – mažesnis. Turbūt tai priklauso nuo kiekvienos moters patirties, nuo vaiko amžiaus, nuo vaiko charakterio, nuo to, kiek žmonių padeda, ar mama augina vaiką viena, ar ne viena – yra daugybė situacijų. Ir nors, kaip jau minėjau, turiu didelę laisvę ir esu už ją labai dėkinga kurti, tai neatleidžia manęs nuo tos motiniškos atsakomybės: kai vaikas gimsta, iškart, tą pačią sekundę, ir anksčiau, kai vaikas dar būna tavyje, pajauti tą neapsakomą atsakomybės jausmą, globėjiškumą, rūpestį – jis taip niekur ir nedingsta, ir ta kaltė, kad ne visada būni su vaiku, ji taip pat neišnyksta. Tad manau, kad nors ir siekiama ieškoti pusiausvyros, bet konfliktas mamose visada yra.
*Jei galėtumėte šiuo spektakliu pasakyti vieną sakinį kiekvienai moteriai, kuri svarsto apie motinystę – koks jis būtų?*
Vienu sakiniu nepavyks. Prisimenu, kai pagimdžiau, kaip tik galvojau šia tema – ką aš pasakyčiau dabar kitoms? Turbūt pasakyčiau, kad kiekviena pasikliautų savimi ir savo kūnu. Pasikliautų gamta, kuri visa tai suteikė, padovanojo šį jausmą ir patirtį, ir tiesiog leistis į tą kelionę. Pasiduoti tai bangai ir tekėti, tekėti, tekėti, ir vingiuoti posūkiais, kristi kriokliais, plaukti bangomis, išplaukti… Motinos gyvenimas yra labai gyvas. Tuo metu, kai tampi mama, atrodo, tavyje atsiranda daug daugiau sensorinių pojūčių, kažkokių tarpgalaktinių jausmų ir kažkokių kitokių erdvių, kurių negali suvokti, bet visada tarsi jauti, kad kažkas tave veda. Tai tiesiog kviesčiau ir sakyčiau, kad paleiskit, paleiskit ir leiskit viskam vykti taip, kaip turi vykti.
*Ką Jums pačiai reiškia visada būti „šalia“ – ar tai labiau pažadas vaikui, ar sau pačiai?*
Ko gero, abu. Galbūt čia net ne pažadas, tu tiesiog kaip mama žinai, kad visada būsi šalia vaiko. Kol jis mažas, visada būsi šalia jo fiziškai, kai paaugs ir išeis, visada jausi jį šalia. Ir visada bus tas ryšys. Jeigu vaikui reikės, aš visada būsiu šalia, visada padėsiu bet kokioje situacijoje – blogoje ar geroje, visada būsiu šalia. Tai tiesiog suvokimas, kad taip bus, nes motinos meilė yra neišmatuojama, kitaip neina. Jus jau sieja neapsakomas ryšys: mintys, kraujo ryšys, tos pačios tarpgalaktinės sijos, tai yra neatsiejama. Ir tai jau nebe pažadas, tai – kaip būtinybė. Tai tiesiog būtinybė būti šalia. Visada.
Klaipėdos lėlių teatro informacija
