LKL, kurią remia „Betsson“, reguliariojo sezono pirmasis ratas pamažu artėja prie pabaigos. Dauguma klubų sužaidė po šešerias rungtynes, tad liko vos sužaisti po kelis mačus ir turnyrinė lentelė nulems Citadele KMT ketvirtfinalio poras.
Dėl šios priežasties turnyrinės lentelės kaimynų dvikovos įgauna dar kiek didesnę vertę. Būtent toks mačas sekmadienio vakarą įvyks uostamiestyje, kur susitiks vienodą pergalių pralaimėjimų balansą turintys Klaipėdos „Neptūno“ (3-3) ir „Šiaulių“ klubai. Susitikimą nuo 19 val. tiesiogiai transliuos BTV televizija ir „Telia Play“.
Europos taurėje abu klubai išgyveno skirtingas savaites. Jei klaipėdiečiai atsilikinėjo visą mačą ir galiausiai pralaimėjo Podgoricos „Budučnost“ (89:104), tai šiauliečiai išvykoje dviženkliu skirtumu nukovė Turkijos sostinės klubą, Ankaros „Turk Telekom“ (94:84).
Vienas kertinių Dariaus Songailos ginklų baudžiant turkus buvo Martynas Pacevičius. Komandos kapitonas prie 16 taškų pridėjo 6 atkovotus kamuolius ir sukaupė 17 naudingumo balų – daugiausiai ekipoje.
29-erių vidurio puolėjas, panašu, baigia pamiršti traumą, kurią patyrė jau beveik prieš metus. Aukštaūgis LKL, kurią remia „Betsson“, pirmenybėse per 22,5 minutės vidutiniškai renka 9,5 taško, 6 atkovotų kamuolių ir 10,7 naudingumo balo vidurkius. Įdomu tai, kad per šešis susitikimus 205 cm ūgio krepšininkas spėjo išmesti keturis tritaškius – tiek, kiek paleido krepšio link per visą praėjusį sezoną.
Sekmadienį M. Pacevičius sugrįžta į Klaipėdą, kurioje praleido trejus metus, pirmąsyk iškovojo LKL, kurią remia „Betsson“, medalius bei fiksavo geriausius karjeros skaičius.
Apie visa tai rungtynių dieną portale LKL.lt – pokalbis su M. Pacevičiumi.
– Kalbamės savaitę, kuri Šiauliams kol kas yra sėkminga – pavyko iškovoti įspūdingą pergalę išvykoje prieš „Turk Telekom“, vienus turnyro favoritų su puikiai pažįstamais žaidėjais. Kiek skiriasi savaitgalio rungtynių laukimas po pergalingo mačo Europoje?
– Nuotaikos prasme – faktas, kad daug lengviau yra eiti į kitas rungtynes po tokios pergalės, bet vėlgi negali atsipalaiduoti, nes tokios pergalės tik ir parodo, kad visi moka žaisti krepšinį. Čia viskas priklauso nuo koncentracijos, kurią tu atsineši į tas rungtynes, ir to noro, kurį įdedi. Kad nuotaikos geros einant į rungtynes, tai faktas, bet tuo pačiu ir darbingos, tikrai neatsipalaidavome.
– Kaip apskritai paaiškinti tokią neeilinę pergalę ir kaip už jos užsikabinti?
– Visą laiką tokioms komandoms, kaip mes, žaidžiant prieš tokias komandas, sakykim, kaip kad buvo „Turk Telekom“, mums yra galbūt šiek tiek ir lengviau žaisti. Mes neturime visai jokio spaudimo eidami į tokias rungtynes, o jie turi visą spaudimą. Iš tos pusės mums buvo lengviau, bet faktas, kad turėjome ir didesnį norą laimėti. Aišku, pakrito ir mūsų metikams metimai, viskas susidėjo.
– Pats tapai naudingiausiu komandos žaidėju šiame mače. Kiek jau spėjai pajausti kovų Europoje išskirtinumą?
– Galbūt ir sunkiau yra kažkiek žaisti Europoje, bet vėl pasikartosiu: visi moka žaisti krepšinį. Ar tu žaidi su Jonava, ar su „Rytu“, ar su dar su kažkuo – su visais lygiai taip pat sunku žaisti. Iš tikrųjų visi stengiasi, visi nori laimėti, visi duoda tą fiziškumą. Aišku, gal Europoje, sakykime, tas fiziškumas yra daug didesnis. Tam reikia pasiruošti, kad jau reiks aukoti kūną rungtynėse. O kalbant apie gerėjančius asmeninius rezultatus, manau, normalu. Sezonas įsivažiuoja, po truputį susižaidžiame vis geriau ir geriau su komandos draugais. Jie atranda mane laisvą tose situacijose, kur galbūt sezono pradžioje taip nepamatydavo, nesurasdavo.
– Kiek dar jaučiasi traumos padariniai, praėjus jau beveik metams?
– Kažkiek galbūt dar jaučiasi. Galbūt sunkiau yra šiek tiek išsijudinti ir apšilti, pasiruošti toms rungtynėms, bet vėlgi – jau žinau visas savo rutinas, ką ir kaip turiu pasidaryti prieš rungtynes tam, kad būčiau pasiruošęs joms. Nepasakyčiau, kad ta trauma šiandien man labai trukdo.
– Šiemet jau išmetei tiek tritaškių, kiek per visą praėjusį sezoną. Ar tai – trenerio raginimas, ar to apskritai dar nereikėtų sureikšminti?
– Mūsų žaidimo stilius yra laisvas, greitas. Treneris nori, kad komanda išmestų daug tritaškių per rungtynes, tad esant tam tikroms situacijoms, jis nepyksta, kad ir dideli žmonės meta tritaškį. Per treniruotes jis mato, kad galime pataikyti, tad leidžia tą daryti.
– Jūsų komandoje žaidėjų efektyvumas yra pasiskirstęs gana tolygiai, bent jau LKL, kurią remia „Betsson“, čempionate. Ar tai yra privalumas, ar visgi nėra gerai, kai nėra iki galo aišku, kieno tai komanda?
– Aš tai manau, kad tai yra gerai, nes komanda surinkta tokia, kad visi gali iššauti, sužaisti. Vieną dieną vienas gali sužaisti ir patraukti tą komandą, kitą dieną kitas. Aš manyčiau, čia sveikintinas dalykas – reikia džiaugtis, kad turime pajėgių žaidėjų tą daryti.
– Žaidėjas, kuris aikštelėje yra itin pastebimas, yra Simas Jarumbauskas. Jis atneša nemažai naudos savo komandai ir, tuo pačiu, žalos varžovams. Kaip sekasi su juo treniruotis ir kiek tokie žaidėjai komandai reikalingi?
– Nuo Simo dar neteko nukentėt (juokiasi). Iš tikrųjų treniruotėse dažniausiai būname viename penkete. Jis duoda labai daug naudos. Faktas, ir puolime gali duoti naudos, ir gynyboje energijos bei grubumo. Varžovą jis paima už kaklo ir nėra lengva žaisti prieš tokius gynėjus, kurie grubiai, fiziškai, galbūt net sakyčiau šlykščiai ginasi. Mums nuo to tik geriau, kad turime tokį žmogų.
– Nors Lietuvoje komandos startas buvo kiek banguotas, pastaruoju metu turbūt lengviau įžvelgti pozityvą. Ar jau jaučiasi, kad ekipa persilaužia ir artėja prie stabilumo?
– Faktas, atsiranda tikrai kokybiškesnis derinių išpildymas, ko treneris nori iš mūsų. Dažniau atsiduriame reikiamoje vietoje reikiamu metu. Kas svarbiausia, žaidėjai pagaliau pradeda suprasti ir pagauti trenerio gynybines rotacijas, nes jos yra šiek tiek neįprastos, lyginant su kitais treneriais. Su kiekvienomis rungtynėmis, su kiekviena treniruote kokybė tik kyla ir kyla.
– Sekmadienį vykstate į Klaipėdą, kur pirmąsyk žaisi prieš savo buvusią komandą. Kiek lauki tų rungtynių? Ar norisi kažką įrodyti, ar atvyksi labiau su gražiais prisiminimais į miestą, kuriame laimėjai pirmąjį savo medalį ir sužaidei iki šiol geriausius sezonus?
– Smagu tikrai sugrįžti, laukiu vėl žaisti toje arenoje. Ten esu pripratęs žaisti, man kaip antri namai. Bet nesijaučiu taip, kad turiu kažką jiems įrodyti. Išsiskyrimo detalės nebuvo apie tai, kad kažkas kažkuo nepatenkintas, tiesiog viskas taip susidėliojo iš profesinės pusės. Buvo priimtas sprendimas ir tiek, be jokių asmeniškumų.
– Abi komandos turi vienodą pergalių-pralaimėjimų balansą, o pirmasis ratas artėja prie pabaigos. Šis mačas gali būti svarbus dėl Citadele KMT ketvirtfinalių išsidėstymo. Kiek į galvą įsileidžiate minčių apie tai?
– Treneris paakcentuoja tą pirmojo rato svarbą. Bet mes, žaidėjai, vis tiek einame į kiekvienas rungtynes negalvodami apie tą formatą. Eini su mintimi, kad turi laimėti.
– Susikausi su Martynu Echodu – savo bendraamžiu, su kuriuo kartu žaidei Vilniaus „Ryte“. Kaip ir tu, jis yra karjeros etape, kuriame atsigauna po traumos. Ar tai varžovas, kuris yra tavo taikinyje dėl visų šių kontekstų?
– Jis nėra man kažkoks taikinys. Su Martynu gerai sutariame nuo senesnių laikų, mes ir Saboninėje kartu komandoje žaidėme, turime ilgą praeitį kartu. Bet kalbant apie taikinius – ne. Kiekvienose rungtynėse kiekvienas mano pozicijos žaidėjas yra taikinys ir tą dieną turiu jį nukonkuruoti. Dėl to neišskirčiau Martyno.
– Kalbant apie individualias dvikovas, dar nesusidūrei su Jonu Valančiūnu, kadangi jis buvo ilsinamas mače su „Šiauliais“. Ar nusivylei, kad nepavyko tą vakarą išbandyti jėgų su juo?
– Iš tikrųjų labai nusivyliau, labai norėjau prieš Joną pažaisti. Bet manau, kad dar pavyks šiame sezone.
