Medininkų pilyje – menininko Virgilijaus Bizausko fotografijų paroda iš ciklo „Pasivaikščiojimai“

Balandžio 8 dieną, trečiadienį, 15 val. Medininkų pilyje atidaroma žinomo Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos menininko Virgilijaus Bizausko darbų paroda. Renginį organizuoja Trakų istorijos muziejus.

Virgilijus Bizauskas gimė 1958 m. kovo 16 d. Šiauliuose. 1973 m. baigė Šiaulių vaikų dailės mokyklą, 1977 m. – meninio metalo apdirbimo studijas Telšių dailės technikume, 1986 m. – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedrą. Kuria vitražo, meninės fotografijos srityse, organizuoja meno akcijas bei dalyvauja visuomeninėje veikloje. Parodose jo darbai nuo 1988 metų. Nuo 1998 m. Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos narys, nuo 2002 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 2006 metų.

2007 m. su bendraminčiais sukūrė dirbtuves „Ekomenas“, kuriose iš šiukšlių bei jūros išplautų daiktų meno objektus kūrę Klaipėdos moksleiviai savo darbus eksponavo parodoje. Šiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis buvo siekiama pabrėžti, jog ekologiją galima susieti su menu ir taip paskatinti vaikus ir jaunimą saugoti aplinką bei neteršti jūros. 2008 m. ėmė Tveruose organizuoti menininkų plenerus „Žemaitijos saulė“. 2012 m. Kretingoje restauravo legendinio dailininko Stasio Ušinsko vitražą „Eglė – žalčių karalienė“.

Autorius teigė niekada nebuvęs reporteriu, nors yra tekę fotografuoti ypatingus įvykius – Baltijos kelią, Berlyno sienos griūtį… „Tačiau tai – tik faktai, – sako jis. – Mano kelias kitoks. Aš nenaudoju prievartos ir nenurodau žiūrovui krypties – palieku laisvę jausti, pakilti į skaidrią neįvardijamo ir neapibrėžiamo grožio erdvę.“

Sodriu juoku griaudžiantis, šelmiškais akių velniukais besišypsantis, plačiai beatveriantis savo svetingų namų glėbį kiekvienam atvykusiam – toks yra šis Žemaitijos milžinas. Vaišina svečius savo senųjų amatų ūkio „Rupūžynė“ gėrybėmis, čia pat Lopaičių kaimo miškeliuose rinktais baravykais, kazlėkais, rudmėsėmis, baltašvarkio beržo sula, sveikatinga gauromečio arbata, gaminta su Lopaičių piliakalnio švento šaltinio vandeniu.

Dalinasi mintimis apie patį piliakalnį, apie kurį dabar sukasi daugybė aiškinimų – ir apie čia buvusią šventvietę, ir stabakūlius (dolmenus). Ir tuoj pat porina, kaip vis su kiekviena naujai nugyventa diena kaskart labiau nori nutraukti su miestu vis dar jungiančią bambagyslę. Vilniaus dailės akademijos docentas, dailininkas restauratorius, vitražininkas bei fotografas, visuomenininkas V. Bizauskas papasakoja, kokią atgaivą jam suteikia harmoningas gyvenimas gamtoje. Tokios ir V. Bizausko fotografijos – persmelktos tylios, mažakalbės žemaitiškos filosofijos. Jose vėjo šiurenamų smilgų kilimai ir lyg seni karžygiai rikiuotėje stovinčių medžių kamienai, saulės blyksniai tyliam vandeny ir pražilę rūkai virš pievų, žemdirbio padargų braukčiais sušukuotos vešlios žalumos kasos ir šalnos pakąstos ražienos, tamsūs demoniški vandens akivarai ir slaptos vilties kupinas nežinomo dievadirbio sukurto Nukryžiuotojo žvilgsnis…

Menininkas pasakoja, kad išdykėlė gamta, kaip bendraautorė, kuria fotonuotraukas drauge: į pasirinktą kadrą staiga įskrenda gulbės. Kitose fotografijose – urbanus relictus, apgriuvę tiltai, aptriušusių pastatų sienos, raukšlių išvagoto senio veidą primenančios lentos, tuščios betoninio veido akiduobės, pasipuošusios retomis gležnos žolės blakstienomis. Nematomos menininko rankos pravertos durys masina išeiti pasivaikščioti, aplinkos grožį pajusti akies nervais, lai jis teka visomis kiekvieno kūno gyslomis. Nuo to tik tapsim dvasingesni.

„Kam duoti raktą?! Kam vandenį vadinti vandeniu, o atspindį – atspindžiu?! Tie, kurie neturi fantazijos, parodose nesilanko. Tie, kurie lankosi, – patys įžvelgia tai, ką norėjau pasakyt. O gal dar ir daugiau… – svarstė V. Bizauskas. – Žiūrovo mintys pačios ras kryptį, gal net ne tą, kurią aš įsivaizduoju…“ Ir dailininkui smagiai pritaria murkiantis katinas Anicetas, rudakis šunėkas Kiulkis bei kieme besikapstančios vištos.