Daiva Bartkienė, „šeimininkės“ korespondentė
Vėlų rudenį, kai darganos verčia glaustis kur šilčiau, prasideda medžioklės sezonas. Kartu su vyrais savaitgaliais į mišką išsiruošia ir nemažai moterų, bet imančių ginklą į rankas ir sėlinančių tykoti žvėries – vos viena kita. Didžiulė medžioklės trofėjų kolekcija patvirtina, kad Šilalės socialinių paslaugų namų vyriausioji socialinė darbuotoja Loreta Bujienė yra ne kartą stojusi akistaton su baisiausiais miško plėšrūnais.
Ištvėrė vyrų pašaipas
Lapkričio 3-iąją minima Šv. Huberto diena – medžiotojų profesinė šventė. Anksčiau Lietuvoje šią dieną prasidėdavo medžioklės sezonas, tačiau jau senokai medžiotojai į miškus išeina dviem savaitėmis anksčiau.
„Gerai žinau, ką veiksiu savaitgaliais iki pat vasario. Medžioklės šeštadienį į mišką neišeiname tik dėl labai svarbių priežasčių“, – sako L. Bujienė, po įtempto darbo miške pasinerianti į savo mintis ir pajuntanti tikrąją laisvę.
Kada pirmą kartą ją į mišką išsivedė tėvukas, taip pat prisiekęs medžiotojas, net neatsimena, tik žino, kad mama labai pyko ir barėsi. Gyvenant tarp miškų prisiglaudusiame Jokūbaičių kaime nebuvo galima nemedžioti: Loreta prisimena pasakojant, kad būdamas vos keturiolikos tėvukas pats susikonstravo šautuvą – reikėjo kaip nors apsisaugoti nuo vilkų, kurių pokariu buvo tiek daug, jog ateidavo į kiemą ir išpjaudavo šunis.
Vos paaugusi pati pradėjo spraustis medžioklėn, kaip visi vaikai – varove. O kai žuvo vyresnysis brolis, pajuto, kad turi palaikyti tėvukui draugiją. Jo paraginta ir įsigijo medžiotojo bilietą. „Norint tapti medžiotoju, ir anksčiau, ir dabar reikia daug žinoti ir išlaikyti egzaminą. Nemažai moterų gauna medžiotojo bilietą, bet kaip ir vairuotojo teisių – nenaudoja. Šilalės rajone žinau tik dvi iš tikrųjų medžiojančias moteris, bet abi jos priklauso kitiems būreliams“, – sako Loreta.
Įsitraukė visa šeima
Kai 1991 metais išlaikė egzaminą ir tapo tikra medžiotoja, stebėjosi net tame pačiame būrelyje medžioję vyrai. Vieni laidė užuominas, esą neaišku, ką jauna mergina miške medžioja, kiti šaipėsi. Bet buvo ir tokių, kurie įkvėpė drąsos neatsisakyti šio pomėgio.
„Kai susirgo ir ligoninėn atgulė tėvukas, nedrįsau su svetimais eiti medžioklėn. Atvažiavę jo draugai griežtai paragino greičiau susiruošti, tempte ištempė mane iš namų. O paskui ir vyrą miške radau“, – juokiasi Loreta, daug metų į medžioklę einanti kartu su savo antrąja puse Kęstučiu.
Šį rudenį pirmą kartą medžioti su jais išsiruošė ir sūnus Kęstutis, nuo mažens buvęs varovu. Pirmojoje jo medžioklėje varovais buvo tėvai. Jie norėjo, kad sūnus, stovėdamas ant linijos, per kurią bėga genami žvėrys, pajustų visą tokios medžioklės grožį. Nė vienas nesikrimto iš miško grįžę be laimikio.
Sumedžiojo vilką
Pajūrio miestelio (Šilalės r.) daugiabutyje gyvenantys Loreta ir Kęstutis Bujos nesijaučia atskirti nuo gamtos: kai nukrinta medžių lapai, pro jų virtuvės langą matyti Jūros upės skardžiai, kuriais bėgioja lapės ir mangutai, sename kolūkio sode tarp obelų straksi stirnos, į kiemą atliuoksi voveriukų. Vaikštinėdama su vaikų numylėta kalyte Rika kartą Loreta visai šalia gyvenvietės pamatė lūšiuką: iš pradžių manė, jog didelis katinas, paskui išsigando, kad žvėris papjaus šunį.
Medžioklė, pasak Loretos, irgi tuo žavi: niekada nežinai, kas iššoks iš po krūmo. Tenenių miškuose, kur medžioja Bujos, gyvena didingi elniai, oriai ragus iškėlę vaikšto briedžiai, pilna šernų ir lapių. Tik vis rečiau pamatysi kiškį ar stirną – juos jau baigia išgaudyti vilkai ir lūšys, kurių pastaruoju metu prisiveisė labai daug.
Vilką sumedžioti jai pasisekė pačiame pirmame medžioklės sezone, dar 1991 metais. Iš toli pamatė ateinantį, tik ilgai netikėjo, kad tai tikrai vilkas – per daug drąsiai žmogaus link artinosi. Ir dar taip arti namų! Pasirodo, per rują net vilkai užmiršta saugotis.
Ar vilkas didelis? „Su šunimis nėra net ko lyginti. Dabar jų miškuose daugybė. Ir pernai vilką prabėgantį matėm, tik nesumedžiojom. Vilkas yra gudrus žvėris, jo intuicija begalinė, pajunta žmogų vos įėjus į mišką. Sumedžioti vilką – prestižo dalykas, nes tam reikia labai daug kantrybės ir jėgų“, – tikina Loreta, kiekvieną šeštadienį miškuose sukarianti dešimtis kilometrų.
Gražiausia medžioklės dalis
Yra sumedžiojusi ir briedį, tik tuo nesididžiuoja. Patyrusiai medžiotojai daug smagiau pergudrauti žvėrį, pajusti prieš jį pranašumą. Dėl to prie žvėries pritykinusi dar atsargiau į šoną nuslenka – kad staiga neišgąsdintų.
Kiekviena medžioklė, pasak Loretos, savotiškai žavinga. Sėlinant pamiškėmis, krūmynais, kanalų pakraščiais reikia labai gerai žinoti mišką, jausti, kur yra medžioklės draugai. O kiek daug gali pamatyti! Vienur praliuoksi kiškis, kitur lapė vaikus kviečia į olą, barsukas šmirinėja…
Net bokštelyje, kai negalėdamas pakrutėti sustingsti į ragą, nes kitaip nubaidysi žvėris, jauti didžiausią malonumą: visais balsais čiulba paukščiai, kvepia miškas, pajunti, kokia graži yra tyla. Ar dažnai ją gali išgirsti namuose, kur visą laiką veikia daugybė prietaisų, per sienas girdėti kalbantys kaimynai, lauke siautėja vaikai? Ir kiekvienas prabėgantis žvėris yra gražus, nes ta akimirka niekada nepasikartos.
Loreta tikina, kad gražiausia medžioklės dalis – kol paleidi šūvį. Paskui arba eina dirbti juodo darbo – mėsinėti laimikio, arba kelias naktis nemiega galvodama, kur ta kulka nulėkė. Negalima palikti sužeisto žvėries, todėl medžiotoja ir pati su šunimis ieško jo, ir kartu medžiojančius vyrus ragina netingėti.
„Jei šuo užuos lašelį kraujo, seks pėdsakais, kol ras, bet reikia kartu su juo eiti, paraginti ieškoti“, – sako šilališkė, į medžioklę einanti kartu su keturiais savo augintiniais: skardžiabalsiais skalikais Sula ir Dručkiu bei foksterjerėmis Mere ir Džina.
Loretos Bujienės asmeninė nuotrauka
