Mindaugas Lukošaitis gimęs 1980 m. Šiauliuose, šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. Baigęs M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, jis 1999–2003 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje Skulptūros katedroje. 2000–2002 m. dalyvavo parodose su grupės „Blizgė“ bendrais projektais, kartu su menininkais Žilvinu Landzbergu ir Roku Petruškevičiumi. Nuo 2003 metų M. Lukošaitis dalyvauja tarptautinėse parodose: Slovėnijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, Belgijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Liuksemburge, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Rusijoje, Brazilijoje ir kt. šalyse. 2005 m. „IBID Projektai“ Vilniuje surengė autoriaus asmeninę parodą. 2004 m. M. Lukošaitis atstovavo Lietuvai San Paulo bienalėje Brazilijoje, kur pristatė piešinių seriją „Pasipriešinimas“, skirtą pokario rezistencijai Lietuvoje ir partizanų kovoms atminti, paroda sulaukė didelio pasisekimo. 2011 m. ciklas „Pasipriešinimas“ buvo eksponuojamas ir Danijos šiuolaikinės dailės muziejuje „Louisiana“.
Žydai, Kristus ir kaimynas
Šiaulių dailės galerijoje bus pristatomas Mindaugo Lukošaičio piešinių ciklas „Žydai. Mano istorija“, kuriame realistiniu, „objektyvaus“ piešinio stiliumi pasakojama lietuvių tautą iki šiol traumuojanti bei tragiška Lietuvos žydšaudžių istorija. Tiksliau, viena trumpa tos istorijos atkarpa. Matoma, kaip nacių padėjėjai taršo žydų sodybas, niokoja namų baldus, tempia žydus prie juoduojančių duobių. Šaltakraujiškai, tarytum dirbdami paprastą, kasdienį darbą, pistoletais ir šautuvais jie šaudo beginklius vyrus, vaikus, moteris. Scenų kasdieniškumą pabrėžia kaimietiška bei neįmantri žudikų apranga: nuzulinti švarkai, susmukę auliniai batai. Neskubia piešinio linija brėžiamas grubokas žmogaus judesių lėtumas, įrankių paprastumas, nuobodi pamiškės juosta, žemės horizontas. Rafinuotai valdomame lakoniškame Mindaugo Lukošaičio piešinyje itin tiksliai yra modeliuojama situacija, personažai, veiksmo dinamika. Pavyzdžiui, piešinyje, vaizduojančiame po šūvio į duobę krintančios susigūžusios merginos siluetas, tiesiog leidžia žmogui pajausti, kaip ji akimirką sustingsta, tarytum dvejotų – kilti į dangų ar kristi žemyn. Suknelės plevenimu erdvėje prilaikomas jos kūnas, kuris ypač dramatiškas savo trapumu, bejėgiškumu ir pomirtiniu nesvarumu. Kodėl autorius šį ciklą pavadino savo istorija? Galbūt tai išgirsto ir įsigyvento pasakojimo perteikimas piešiniu, asmeninių sąskaitų suvedimas su kankinančiais, protu nesuvokiamais vaizdiniais? Taip juos galima racionalizuoti, suvokti, tačiau tuomet jie tampa tik šalta istorine chronologija. Menininkas mums grąžina vaizdinį, trauminį išgyvenimą ir nuolatinę nepakeliamą nuodėmės, įgimto betikslio žiaurumo dabartį. Kad ir kaip būtų, aišku yra tai – autorius neleis mums lengvai paversti šių piešinių dar viena malonia istorijos iliustracija. Tai įsijautimo reikalaujantys piešiniai, jie prašosi teisingumo ir atjautos, jie kviečia išgyventi personažų būsenas ir mąstyti apie blogio prigimtį.
Kitame piešinių cikle „Jėzus Kristus“ Mindaugas Lukošaitis mums primena, kad amžinos temos, kaip niekšybė, išdavystė, silpnadvasiškumas, žmogiškas orumas ir tikėjimas, gali būti perteikiamos ne tik didingų katedrų, skulptūrų, paauksuotų altorių ir prabangių mozaikų pavidalu, bet ir kukliu piešiniu. Įtarumo, baimės, laukimo įtampos įelektrinta piešinio linija atveria mums žmogaus viduje slypinčio silpnumo pavojus, brėžia teisingumo kainos dramą, pateikdama biblijinius personažus kaip paprasčiausią kaimo intrigantų suokalbį. Tikėjimo, žmogiškos prigimties nuopolis vyksta kasdien. Todėl ši ikonografija yra universali ir išgyvenama kaip aktuali dabartis. Mindaugo Lukošaičio piešiniuose ši problematika nepretenduoja į katedrų skliautų didybę, bet ir nenupiginama iki infantiliai mėgėjiškų Biblijos knygelių iliustracijų vaikams. Tai suasmenintas, privatus žvilgsnis į universalią temą, todėl taip tik dar įdomiau tyrinėti šiuos piešinius, tarytum tai būtų kvietimas pačiam žiūrovui nusimesti visuomenės primestas matymo klišes bei stereotipus ir pažvelgti į Kristaus istoriją, kaip į savo kaimyno gyvenimą. Gal jis buvęs žydšaudis, o gal stribas, o gal jis kažkam išgelbėjo gyvybę ar padėjo atrasti gyvenimo prasmę, gal jo širdis kupina pagiežos visiems, o gal atvirkščiai, ji kupina apglėbiančio meilės jausmo? Istorija tęsiasi.
Virginijus Kinčinaitis
