Prieš debesų Dakarą – apie nusileidimus kalnuose, miškuose ir jūroje, pikantiškus vaizdus mieste ir pievose, šautuvu ginkluoto vyro grasinimus, smalsias karves.
Lygiai savaitė liko iki legendinių dujinių balionų lenktynių Gordono Bennetto taurė starto. Dėl savo sudėtingumo ir pavojų debesų Dakaru vadinamos varžybose šiemet bus įrašytos ir į Lietuvos oreivystės istoriją, nes pirmąkart šiam iššūkiui ryžosi ir lietuviai – tėvas ir sūnus Robertas ir Laurynas Komžos.
Rugsėjo 16 d. Vokietijoje prasidėsiančiose lenktynėse 24 balionų įgulos sieks vieno tikslo – pakilę iš Gladbeko miesto oreiviai stengsis nuskristi kuo toliau nuo starto vietos. Kas tai padarys, tas ir taps varžybų nugalėtoju ir iškovos pasaulio ilgų nuotolių skrydžių dujiniu balionu čempionų titulą.
Kur vėjai gali nunešti balionus – nuspėti neįmanoma. Ne vieną kartą Gordono Bennetto taurės dalyviai, išpylę paskutinius balasto likučius o kartais per bortą net išmetę beveik visus gondoloje esančius daiktus ir net savo rūbus, leidosi tam visiškai nepritaikytose vietose – kalnuose, miškuose ar į jūros bangas. Varžybas ne kartą paženklino ir mirtinos tragedijos.
JAV žiniasklaidos magnato Gordono Bennetto sumanytų ir 1906 m. Paryžiuje pirmą kartą surengtų taurės varžybų rekordas nuo 2005 m. priklauso belgų ekipažui Bobui Berbenui ir Benoit Simeons‘ui, JAV vykusiose lenktynėse per 64 val. 59 min. nuskridusiems net 3400,39 km.
Rengdamiesi debesų Dakarui daugybę valandų po dujiniu balionu kabančioje pusantro kvadratinio metro ploto gondoloje praleido ir tėvas ir sūnus Komžos. Per pastarąją savo treniruotę rusėjo 3 d. 17.37 val. pakilę iš Biterfeldo miesto Vokietijoje jie po 17 val trukusio skrydžio rugsėjo 4 d. 10.37 val. nusileido Lenkijoje, 25 km į pietus nuo Balstogės. Didžiąją laiko dalį oreiviai skrido 3–3,5 km aukštyje.
Derindamas paskutines smulkmenas prieš sunkiausią savo gyvenimo išbandymą, vienas labiausiai tituluotų Lietuvos karšto oro pilotų R.Komža neprarado geros nuotaikos. Jo pasakojimuose – buvusios per plauką nuo tragedijos, bet gerai pasibaigusios, kuriozinės ir nuotaikingos istorijos iš oreivių gyvenimo. Jas pateikiame iš pirmų lūpų.
Į balioną taikėsi šautuvu
„Šiais metais skrendant mūsų karšto oro balionu „Lituanica“ netoli Gargždų į vieno namo kiemą išbėgo kažkoks vyriškis su šautuvu. Spėčiau, neblaivus. Nusitaikė į mus ir rėkią: „Šausiu!“ Keleiviai išsigando, man irgi neramu buvo. Tada iš trobos išpuolė moteris. Pradėjo vyrą raminti. O jis į ją nusuko šautuvą, pradėjo grasinti, kad nudės. Po akimirkos vėl atsuko vamzdį į mus. Vienas keleivių puolė skambinti 112, o aš pakaitinau degiklį, rovėme aukštyn ir nuskridome. Jausmas buvo nekoks.
Man tokia nesąmonė nutiko pirmą kartą. Nors esu girdėjęs apie Amerikoje fermerių apšaudytus balionus. Tad akivaizdu, jog balionas kelia ne vien pozityvias mintis. Atsiranda ir norinčių pažiūrėti, kas nutiktų jį peršovus.“
Karvių išdaigos
„Labai dažnai tenka nusileisti pievose. Oreiviai visada vadovaujasi auksine taisykle: negadink gyvenimo ne tik sau, 
bet ir gyvūnams. Net karšto oro balionų degiklyje yra atskira rankenėlė su nupiešta karvute. Tai – tylusis degiklis, jis skirtas skrendant žemai arba leidžiantis, kai netoliese yra gyvulių, žvėrių, galinčių išsigąsti įprasto degiklio garso. Tačiau ne visada pavyksta išvengti susidūrimo su gyvūnais.
Nusileidi didelėje ganykloje, atrodo tuščia. Ir staiga iš pakrūmių pradeda artintis karvių banda. Lietuvoje jos negausios, o štai Vokietijoje ir šimtas karvių gali prieiti. Kai jų daug, jos pasidaro smalsios ir drąsios. Pradeda lįsti prie žmonių, gondolos, kupolo.
Sykį nusileidus, kaip visada, nuėjau į mašiną rašyti diplomų keleiviams, o šis kartu su vairuotoju surinkinėjo balioną. Rašau, įtempęs galvą kuriu vardus skridusiems, kad nebūtų vienodų. Koks „Minkštų nusileidimų grafas“ ir panašiai. Staiga autobusiukas pradeda judėti. Galvoju – gal jau krauna krepšį į priekabą ir dėl to mašiną pastumia. Parašau, išlipu, bet šalia – nei vieno žmogaus, jie ramiausiai toliau surinkinėja balioną. O autobusiuką ragais stumdė karvės, pasikasyti tikriausiai norėjo.
Šiemet Vokietijoje nusileidus su dujiniu balionu jau po 10 minučių atsidūrėme karvių apsuptyje. Vieną nuveji, trys lenda, tris nuveji, septynios prieina. Kaip skruzdėlės apspito. Šiaip ne taip pavyko jas nuvyti, nes pavojinga – kupolas guli, baisu, kad neužmintų, nesuplėšytų kanopomis.“
Taip pat Vokietijoje leidomės per lietų. Vėjas buvo silpnokas, tad iš priešingos krypties atslinkęs vėjas kurį laiką nešė mus su savimi. Per mišką, miestelį. Kai tik pamačiau tinkamesnę vietą – apie 100 m ilgio pievą, kas 20 m išilgai išvagotą nedideliais vandens grioveliais – nutariau leistis. O balionu skrido kažkokio vietinio sporto klubo komanda – šešios moterys. Labai įvairaus amžiaus – vyriausiai buvo apie 90 metų. Ji nuolat dalijo nurodymus – tai per lėtai skrendame, tai per greitai, tai per aukštai, tai per žemai. Visos buvo apsirengusios sidabro spalvos sportiniais kostiumais. Leidomės pakankamai staigia ir kietai. Ir prilietę žemę pataikėme į vieno iš tų kanalėlių kraštą. Pribėgo šiek tiek vandens, krepšys atsigulė ant šono. Ir vėjas pradėjo mus tempti pažeme. Pertempė per kokius penkis griovelius. Nieko baisaus nenutiko, išskyrus tai, kad kaskart mums į vidų patekdavo po kelis kibirus vandens. O tos pievos, paaiškėjo, buvo ganyklos, iš kurių ką tik išvestos karvės. Tad šviežių „tortų netrūko“. Čiuožėme šlapia žole per tuos tortus. Kai sustojome, aplinkui girdėjosi klyksmai, riksmai. Galvoju – man šakės. O pasirodo jos spiegė iš juoko viena į kitą pažiūrėjusios, nes sidabriniai kostiumai virto žaliais. O kvapelis sklido smarkokas. Visi pasijuokėme, o namo grįžome vos ne vienais apatiniais – teko nusirengti, nes rūbai buvo kiaurai permirkę ir purvini.“
Po balionu – pikantiški vaizdeliai
„Ne kartą iš gondolos teko matyti pikantiškų vaizdelių. Anksti ryte arba vakare skrendant virš miesto, visko prisižiūri pro langus. Tiesa, ne Lietuvoje. Čia žmonės drovesni. Vokietijoje dažnai skraidau prie Hamburgo. Nuoga moteris, išėjusi į balkoną ir mojuojanti, ten kasdienybė – išgirsta degiklio garsą ir išlenda pažiūrėti, kas vyksta. Bet kuri lietuvė pultų atgal, o vokietės drąsesnės.
Lietuviai labiau mėgsta gamtą. Įsitaiso be rūbų pamiškėse, paežerėse. Kartą esu užtikęs porelę rugiuose – ne prie bedugnės. Reakcija buvo šelmiška. Abu pradėjo juoktis netikėtai užklupti skrendančio baliono.“
Kai akina ne tik rūkas, bet ir pergalės troškimas
„Kas dedasi ant žemės, matai ne visada. Kai pirmą kartą dalyvavome lenktynėse skrendant karšto oro balionu per Alpes, norėdami laimėti šiek tiek persistengėme.
Perskridome Alpes netoli Liublianos. Oro uostas ten buvo uždarytas dėl rūko – matomumas prie žemės siekė vos 100 pėdų (apie 30 m – aut.). Virš kalnų dangus buvo giedras, tik slėnyje tvyrojo rūkas ir debesys. Jie slinko mūsų skridimo kryptimi. Mačiau, kad dar keli balionai skrenda. Galvojau, nusileisime prieš pat rūką ir būsime toliau nuskridę už tuos. Bet mus pašaukė Liublianos oro uostas ir paklausė, kokiame mes aukštyje, gal kažkoks lėktuvas netoliese skrido. Buvome apie 4 km aukštyje. Sako paskriskite 20 min. tokiame aukštyje. O aš matau, kad jau rūkas kaupiasi po mumis. Pasakiau, kad norėtume leistis. Bet per tas 20 min. nespėjome nusileisti. Ir kai priartėjome prie žemės, po mumis rūkas jau buvo tirštas kaip pienas.
Maniau, paskrisime kiek toliau ir nusileisime. Bet vėjas buvo toks silpnas, kad beveik nejudėjome. O dujų atsargos senka, reikia leistis nori ar nenori. Girdžiu, apačioje kažkoks garsas, lyg ir mašina pravažiavo. Tada pradėjome šaukti 
ir laukti atsakymo. Ar dar toli žemė, ar ne. Liepiau visam ekipažui žiūrėti žemyn įtempus akis ir ausis. O aš bandžiau iš lėto leistis. Nieko nesimato, tik prietaisus žiūri, kad per greitai nebūtų, jei užkliūtum už ko nors, spėtum sureaguoti. Mums labai pasisekė – pataikėme į vienintelę tinkamą nusileidimui pievelę miške netoli oro uosto. Nežinau, kodėl mums taip pasisekė, kokia jėga padėjo taip sėkmingai nusileisti. Dauguma ekipažų nutūpė prieš rūką, o du labiausiai patyrę perskrido rūko zoną ir nusileido už jos. Mes užėmėme trečiąją vietą.“
Balionai – jūros dugne
„Nedaug trūko, kad kartą būtume nusileidę Adrijos jūroje, netoli Venecijos. Kai kirtome Alpes, po mumis buvo trys sluoksniai debesų. Slėnis, kuriame leidomės, didelis, apie 40 km ilgio. Atskridome nešami šiaurės vėjo, o slėnyje, kaip visada, pasitiko priešingos krypties vėjas. Kažkur netoliese tuos debesis kirto ir ispanų ekipažas. Jie tai padarė kiek anksčiau. Galvojo, kad skrenda virš sausumos, tačiau paaiškėjo, kad virš jūros, į kurią ir nutūpė už maždaug 11 km nuo kranto. O mes nusileidome pajūryje, už puskilometrio nuo jūros.
Su manimi netrukus susisiekė vokiečiai, paklausė, ar negalime padėti ispanams. Bet šiems pasisekė – jie pūkštelėjo Kroatijos vandenyse, tad netrukus priplaukė kroatų pasienio kateris ir surinko žmones. Tačiau balioną paliko. Ispanai padarė klaidą, kad neskubėjo tą pačią dieną parsitempti baliono. Šis buvo su signalą skleidžiančia įranga, tad galvojo nesunkiai rasti ir po nakties. Bet per naktį balionas, kainavęs apie 150 tūkst. eurų, nuskendo. Po to kelias dienas jo ieškojo ir nerado. Tik po dviejų savaičių žvejai užkabinę tinklais ištraukė tą balioną. Visą sumaitotą, aprūdijusį.
Man irgi yra tekę gondola paliesti vandenį. Bet nesileidau. Vienam lietuviui yra „pavykę“ nuskandinti balioną Egėjo jūroje. Tąsyk jį apie 30 km nuo kranto nunešė labai stiprus vėjas. Laivas atplaukė, žmones paėmė, bet balioną paliko.“
Sniego – iki pažastų
„Per varžybas esu leidęsis kalnuose. Vėjo beveik nebuvo. Paskaičiavau dujų rezervą ir matau, kad paskutinio kalno neperskrisime. Jei tektų leistis ant šlaito, nuo jo nukelti yra tik vienas būdas – sraigtasparnis. Vienas paima žmones, kitas – didesnis – balioną. Bet tokia operacija kainuoja ne vieną tūkstantį eurų. Tad bandėme leistis slėnyje. O ten pripustyta sniego. Šiaip ne taip įsispraudėme ant kažkokio keliuko tarp pušų ir eglių, kurių aukštis toks pat, kaip baliono – apie 30 m. Sniego – iki pažastų.
Susiskambinome su komanda, jie važiavo link mūsų, bet likus apie 10 km pamatė ženklą, kad kelias iki pavasario uždarytas. Aš nepatikėjau, išėjau iš miško ieškoti mašinos, pasižiūrėti, kur esame. Mano vairuotojas – principingas ir sąžiningas, pažiūrėjo į ženklą ir sustojo. Ir piktuoju ir gražiuoju prašiau, kad važiuotų, nes mes po penkių ar šešių valandų skrydžio buvome sušalę, išalkę, pavargę. Susiradau vietinį, kuris nuvežė iki komandos automobilio, o tada keliavome kuo arčiau baliono. Bet prie pat neprivažiavome. Tai likusius 100 m balioną per pusnis nešėme dalimis keturias valandas.“
Kai sukausto baimė
„Dažnai prašymą leistis išgirstame vos pakilę. Dažniausiai baimė apima jaunas, gražias merginas. Joms neretai staigmeną – pasiskraidymą balionu – dovanoja vaikinai. Ir iki paskutinės akimirkos nesako, ką reikės daryti. Atsiveda prie baliono neva pažiūrėti. O kai įlipa, pakyla, tada ir išsigąsta. Klaipėdoje viena mergina gal 15 minučių stovėjo įsikniaubusi vaikinui į petį, bijojo akis pakelti.
Kitą kartą viena moteris įsikibo į krepšio kraštą ir stovėjo kaip statula gal 40 minučių užsimerkusi. Kai skrendi, krepšys stabilus, girdisi tik degiklio garsas. Ji prastovėjo 40 min., atsimerkė, pamatė, kad nieko baisaus, net per kraštą žemyn pažiūrėjo. Po dešimties minučių sako: kodėl toks trumpas skrydis buvo? Tik dešimt minučių?“
