„Daugelis vaikų, prieš pradėdami mokytis mokykloje, turi suaugusiesiems nematomą draugą, taigi, Mokas gimė intuityviai, galbūt nuo žodžio MOKytis, o gal – nuo pirMOKas“, – pasakoja priešmokyklinukų mokytoja, integruoto ugdymo ekspertė Jolanta Skridulienė.
Artėjant naujiesiems mokslo metams, leidykla „Alma littera“ išleido Šiaulių Gytarių progimnazijos pradinio ugdymo mokytojų J. Skridulienės ir jos kolegės Vilijos Vyšniauskienės parengtas, priešmokyklinukams skirtas, užduočių knygeles „Mokas bus pirmokas“. Užduočių knygelės parengtos pagal atnaujintą ugdymo programą.
Knygelių autorės, integruoto ugdymo ekspertės, anksčiau yra rengusios serijos „Opa ir Pa“ pratybas bei vadovėlius „Pupa“.
Naujosios užduočių knygelės supažindina su raidėmis ir skaičiais, jose integruotos kalbos lavinimo, matematikos, loginės ir pasaulio pažinimo užduotys. Antroji dalis papildo ir pratęsia pirmąją, vaikams naudinga atlikti užduotis nuosekliai – nuo pirmosios knygelės iki antrosios.
Mielas naminukas Mokas labai nori eiti į mokyklą, ar tikrai dar esama vaikų, kuriems mokykla kelia daugiau džiaugsmo nei nerimo? Priešmokyklinukų ugdytojos J. Skridulienė ir V. Vyšniauskienė patyrė: beveik visi pirmokai nori eiti į mokyklą. Vėliau dėl įvairiausių priežasčių – draugai, pertraukos, smagu – jie vis dar nori ją lankyti, tačiau nebūtinai nori mokytis.
Nuo kada reikėtų pradėti vaikus ruošti mokyklai – Laisvės Radzevičienės pokalbis su integruoto ugdymo ekspertėmis, užduočių knygelių „Mokas bus pirmokas“ autorėmis J. Skriduliene ir V. Vyšniauskiene.
– Ar vaikus reikėtų ruošti mokyklai? Gal išvis neruošti? Gal neatimti iš vaikų vaikystės?
Skridulienė: puiku, jei mokyklai pradedama ruoštis anksčiau, tačiau nekalbame apie akademinį pasirengimą – skaitymo, skaičiavimo įgūdžius ir panašiai. Svarbiausia yra socialinė vaiko branda ir gebėjimai.
Vyšniauskienė: jei kalbame apie ankstyvą skaitymą, – svarbu, kad mokymasis būtų savanoriškas, be prievartos. Paprastai šio amžiaus vaikai patys jaučia poreikį skaityti, todėl suaugusieji turėtų tik laiku jų norą pastebėti, paskatinti ir sudaryti tinkamas sąlygas mokymuisi: vaiko aplinkoje pridėti daug knygelių, dažnai jiems skaityti garsiai, skatinti žaidimus su raidžių formomis, drauge garsiai vardyti žodžio garsus. Tuomet bus lengva pereiti prie nuoseklesnio mokymosi.
– Ar jaučiamas skirtumas, kai mokyklą lankyti pradeda jau šiek tiek pasimokęs vaikas ir visiškai neragavęs užduočių, nemokantis skaityti? Juk egzistuoja nuomonė, kad pasivys, o ir kitus dar gali pralenkti?
Skridulienė: specialiai mokyklai neruoštas vaikas gali puikiai mokytis pirmoje klasėje ir ilgainiui savo žiniomis bei gebėjimais netgi pralenkti savo klasės draugus, jeigu iš prigimties jis bus labai imlus, motyvuotas ir turės didžiulį ilgalaikį šeimos palaikymą. Vis dėlto bent šiek tiek mokyklai ruoštas vaikas pirmoje klasėje jausis kur kas komfortiškiau ir tvirčiau. Jis jau gebės savarankiškai atlikti nesudėtingas užduotis, turės skaitymo, skaičiavimo pradmenis.
– Ką turėtų mokėti vaikas, besiruošiantis pirmai klasei?
Vyšniauskienė: priešmokyklinukas turėtų gebėti žodį sudarančius garsus išgirsti, juos iš eilės išvardyti, pasakyti pirmąjį, antrąjį ir kitus žodžio garsus. Būtų gerai, jei jis būtų įgijęs skaitymo pradmenis – atpažintų daugelį spausdintinių didžiųjų raidžių, skaitytų nesudėtingus pavienius žodžius, trumpus sakinius, lengvai suprantamus kelių sakinių tekstus. Galėtų parašyti savo vardą. Turėtų skaičiuoti pirmyn ir atgal iki 20-ies, atlikti sudėties ir atimties veiksmus iki 10, lyginti objektus pagal tam tikrą požymį… Na, ir turėti bent minimalių aplinkos pažinimo žinių.
– Kokį vaidmenį ugdyme atlieka užduočių knygelės? Ar jos labiau tinka vaikams, kurie mokosi namuose, ar labiau – ugdymo įstaigose?
Skridulienė: tokios knygelės sudomina, įtraukia vaikus į mokymąsi ir palengvina darbą pedagogams. Sėkmingai užduočių knygelėmis naudotis gali ir tėveliai, nes užduotis autoriai stengiasi pateikti taip, kad jas lengvai suprastų vaikai.
Vyšniauskienė: vis dėlto tikrintojo, vertintojo, pagalbininko vaidmenį vis tiek turėtų atlikti suaugusieji. Be jų pagalbos vaikai visų pateikiamų užduočių įveikti tikrai negalės. Arba naudos iš tokio darbo bus gerokai mažiau.
– Kokius įgūdžius labiausiai turėtų lavinti priešmokyklinukai?
Skridulienė: svarbiausi įgūdžiai nesikeičia jau daugelį metų – gebėjimas susitvarkyti darbo vietą ir palaikyti tvarką, rasti savo daiktus ir jų nepamesti, gebėjimas išklausyti kalbantįjį, atpažinti emocijas, mokėti jas tinkamai reikšti, elgtis saugiai.
Vyšniauskienė: šiandien, išmaniųjų įrenginių epochoje, pasigendame įvairiapusio rankos lavinimo, todėl vaikams gana sunku atlikti rašto užduotis. Siūlytume su vaikais kuo daugiau spalvinti, tiksliai jungti taškus, brūkšniuoti, smulkai plėšyti, kirpti ir klijuoti, lipdyti. Visos šios užduotys parengia pirštukus rašymui ir aktyvina smegenų veiklą.
– Jūs daug kalbate apie patyriminį, integruotą ugdymą. Kas tai?
Vyšniauskienė: patyriminis ugdymas – tai ugdymas per patirtį, emocijas. Juk žinome, kad geriausiai išmokstame tada, kai patys kažką atliekame savo rankomis. Toks mokymasis remiasi bandymais, eksperimentais, tyrimais ir tyrinėjimais.
Skridulienė: integruotas mokymas neskaido ugdymo mokomaisiais dalykais. Tyrinėdami tam tikrą temą, ją suprasti stengiamės visapusiškai: atlikdami skaitymo, skaičiavimo, menines, aplinkos pažinimo užduotis ir panašiai. Juk kasdieniame gyvenime irgi neskaidome savo gebėjimų pagal dalykus ar kompetencijas, pavyzdžiui, gamindama pietus, ir perskaitau receptą, ir suskaičiuoju produktų proporcijas, ir gražiai patiekiu lėkštėje. Ir priešmokyklinukai, ir pradinukai turėtų mokytis integruotai ir per patirtį.
– Ar mokytis gali būti smagu? Ir kada išties vaikams smagu? Kokių pavyzdžių iš savo patirties turite?
Skridulienė: mokytis, lygiai taip pat kaip ir dirbti, gali būti smagu, jei tik randame bendrą kalbą su mokytoju, komanda, jei pastangos pastebimos ir įvertinamos, jei mokymosi procesas nenuobodus, mokytojas apgalvoja ir pateikia siurprizų, netikėtumų, jei mokomoji medžiaga ne per lengva ir ne pernelyg sunki… Tačiau! Mokykla yra ne tik antrieji namai, kur vaikai praleidžia labai daug laiko, mokosi, ar, kaip įprasta sakyti, rengiasi gyvenimui. Mokykla – tai vieta, kur vaikai GYVENA. Gyvena ČIA ir DABAR. O kasdienis gyvenimas neturi būti tik smagus.
Vyšniauskienė: kada galime pasakyti, kad tai yra smagu arba tai yra nuobodu? Kai galime palyginti. Jei negalime palyginti, ateina rutina, o rutina smagumą užmuša… Todėl smagumų turi būti saikingai. O kaip mūsų mokinukai supranta smagumus? Tai kasdieniai apsikabinimai arba sutartiniai pasisveikinimo ir atsisveikinimo ritualai, jie reikalingi, kad vaikas augtų ir jaustųsi laimingas. Tai ir nesibaigiantys vaidmenų žaidimai, kuriuos vaikai ir vieni, ir su suaugusiaisiais žaidžia mokykloje ar laisvalaikiu. Patys įvairiausi kiti žaidimai – kad ir „Slaptas draugas“, kai mieli siurprizai klasės draugams daromi paslapčia, nelaukiant padėkos. Linksmosios pamokos, iki kurių žygiuojama visą mokymosi savaitę, – vaikai mokosi planuoti, atlikdami netradicines, kryptingas užduotis, sukaupia nemažai žinių, o savaitės pabaigoje dovanų gauna pamoką-šventę. Taip pat ir šeimų šventės, kai suaugę ne tik stebi vaikų pasirodymus, bet ir patys pasirodo, kartu su savo vaikais atlieka įvairias užduotis, žaidžia. Ekskursijos ir išvykos, kurios ugdo bendruomeniškumo jausmą ir yra geriausi žinių šaltiniai, puikiausia proga pritaikyti klasėje išmoktus dalykus praktiškai.
