Vieną kartą metuose ant aukšto kalno, sugaudus ragams ir daudytėms, susirenkama pagarbinti ugnies, rasos, žolynų. Kasmet prie Gryžuvos upelio, prie paties aukščiausio Kelmės krašte Kubilių piliakalnio (žmonių dar vadinamo Birutkalniu) renkasi ir šventei ruošiasi tie, kam brangi mūsų protėvių išmintis, mokanti mus gamtoje įžvelgti ženklus, bylojančius apie mūsų pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Kaip ir kasmet, taip ir šiais metais į Rasos šventę susirinko didžiulis būrys entuziastų, žygeivių, sugužėjo visi, kuriems artimos archajiškos šventės tradicijos. Šventės pavadinimas išreiškia slėpingiausią, akiai nematomą gyvybės esmę. Šventės pradžioje simboliškai nusiprausę, žengdami pro žolynais apipintus vartus, šventės dalyviai tarsi peržengė ribą, skiriančią šį akimis aprėpiamą pasaulį ir tą nematomą, bet stipriai jaučiamą. Tada kopiama į kalną, kupoliaujama, užkuriamas aukuras, dainuojamos dainos, šokami rateliai, žaidimai, palydima saulė.
Trumpiausią metų naktį laukia daug stebuklų. Vienas jų – ateities būrimas iš surinktos kupolės. Būrėjos Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja, tautodailininkė Sigita Milvydienė ir ponia Loreta žiūrėjo į surinktų žolynų puokštę ir kalbėjo… Ryškios gėlės – džiaugsmas, platūs lapai – apsauga nuo negandų… Palydėjus saulę apdainuojami medžiai, užkuriamas laužas, vaišinamasi, vyksta vakarojimas prie laužo, šokama, šokinėjama per laužą, plukdomi vainikėliai, uždegamos stebulės, leidžiami degantys ratai.
Šventėje dalyvavo Kelmės kultūros centro folkloro ansamblis „Taduja“, vadovaujamas Osvaldo Gerbenio, ir Šiaulių Dainų muzikos mokyklos jaunimo folkloro ansamblis „Vieversėlis“, vadovaujamas Arūno Stankaus, bei kiti dalyviai. Kartu šventė ir svečiai iš Norvegijos, besisvečiuojantys Šiauliuose pas tautodailininką Albertą Martinaitį. Šventę organizavo Kelmės kultūros centras, Tytuvėnų regioninis parkas, Tytuvėnų apylinkių seniūnija, Dubysos girininkija, Šiaulių Dainų muzikos mokyklos moksleivių folkloro ansamblis „Vieversėlis“.
