Rūta – neatsiejamas mūsų folkloro, piršlybų, mergvakarių ir vestuvių simbolis, neretai vienaip ar kitaip vis dar dalyvaujantis tuoktuvių apeigose… Nors rūta šalyje auginama palyginti neseniai, iš visų gėlių liaudies dainose minima dažniausiai ir yra viena populiariausių XX a. poezijoje. Tad kas gi lėmė tokį augalo prisijaukinimą ir išaukštinimą?
Kaip rūta tapo mergelės sinonimu, kodėl lietuviai taip vertina skaistą ir kodėl rūtos simbolikos spektras apima tokį platų reikšmių diapazoną – pokalbis su Jurga Sadauskiene, humanitarinių mokslų daktare, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus mokslo darbuotoja, tautosakos šaltinių rengėja ir tyrinėtoja.
Iš kur kildinamas rūtos motyvas?
Pats motyvas lietuvių tautosakoje neturėtų būti labai senas. Kaip žinome, rūtos (lot. ruta graveolens) Lietuvoje atsirado XVI a. Iš pradžių augintos vienuolynuose ir dvaruose, tik vėliau jos prigijo sodžiuose. Lietuvių liaudies dainų tradicija liudija, kad XVIII–XIX a. rūta jau buvo tapusi vienu svarbiausių gėlių darželio žolynų. Senojoje dainų tradicijoje visas mergaitės gėlynas dažnai vadintas „rūtų darželiu“. Tiesa, kai kuriose dainose jas pakeitė kiti augalai, pavyzdžiui, levandos (levandrėlės), meirūnai ar rožės. Ypatinga pagarba rūtoms atsispindėjo ne tik dainose, bet ir sodžių gėlynuose. Pasak Zigmanto Gudžinsko, rūtoms darželiuose dažniausiai skirdavo garbingiausią vietą.
Neatmestina, kad rūta į lietuvių tautosaką atėjo iš kitų kraštų dainų tradicijos, tačiau turime nepamiršti ir kito dalyko: rūtos vardu seniau galėjo būti vadinami skirtingi augalai.
Rūta – vestuvių simbolis.
Daivos Vaitkevičienės manymu, rūtos pakeitė kitus vestuvėms naudotus visžalius augalus, kurie suteikdavo nuotakai gaivumo, puošnumo, atspindėjo jaunystę, sveikatą, gyvybines galias. Įsigalint krikščioniškoms vertybėms, išpopuliarėjo rūtų vainikas – skaistos ir doros simbolis. Mūsų dainų motyvuose rūta gyvybingumo, nerūpestingos jaunystės ir skaistos reikšmes suliejo į viena…
Rūtos vardas lietuvių dainose – itin dažnas, kur kas populiaresnis nei kaimyniniuose kraštuose. Vestuvių apeigose nuotaka simboliškai tapatindavosi su šiuo augalu – dovanodama rūtų vainiką, pažadėdavo save jaunajam.
Įdomi rūtos kilmės istorija pateikiama ir liaudies legendose.
Viena liaudies legenda byloja, kad rūta išdygo iš Kristaus kraujo ir ašarų, nulašėjusių ant žemės meldžiantis Alyvų kalne, kita – jog į rūtos augalą Jėzus pasivertęs tuo metu, kai jį su Motina persekiojo Poncijus Pilotas.
Liaudies legendose pastebime išskirtinai krikščionišką rūtos kilmės interpretaciją.
Rūtos motyvai tautosakoje ir literatūroje. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?
XIX a. antroje pusėje pradedama kurti labai daug individualios poezijos, tinkamos dainuoti. Toji poezija – lyrinė, didaktinė, humoristinė. Ji neretai rėmėsi liaudies daina, savaip ją perfrazavo. Lietuvių liaudies dainyno kataloguose rastume apie 100 anoniminių dainų tipų, kuriuose naujai, bet remiantis folkloro tradicija, plėtojami rūtų, rūtų vainiko, rūtų darželio motyvai. Šioje poezijoje gėlynai vaizduoti keleriopai: jie apdainuojami kaip merginų pomėgis ir poilsio vieta, kartais jais tiesiog grožėtasi, stengtasi kuo detaliau nupasakoti, kas juose auginama, rūtų darželis net lyginamas su rojumi. Neretai tokiose vėlyvosiose dainose buvo susitelkiama ir į moralizavimą: gan griežtu tonu primenama, kad mergelės turi ir darželius gražiai prižiūrėti, ir savo dora pasirūpinti, antraip nepateksiančios į dangaus karalystę. Šiuos didaktinius motyvus siejame su vyskupo Motiejaus Valančiaus inicijuotu Blaivybės sąjūdžiu, kuris lėmė itin suintensyvėjusį didaktinių dainų kūrimą ir jų plitimą.
Kita vertus, ir senosiose dainose esama raginimų merginoms saugotis pagundų, tik išsakomi kiti argumentai: besilinksminančios nesukraus kraičio, susilaukusios nesantuokinio vaiko bus atstumtos tiek jaunimo, tiek ištekėjusių moterų, o vaikelius teks atiduoti į rekrūtus. Baladėse pasitaiko itin rūsčių scenų, kai dėl prarasto vainiko dukrelė skandinama, o seselei kertama galva…
Kas lėmė rūtų darželio temos populiarumą folkloro tradicijoje?
Kaip žinoma, didelė senųjų dainų dalis – vestuvinės, tad rūtų bei rūtų darželio aktualinimas jose – savaime suprantamas. Vestuvių apeigų metu rūtų vainikas minimas ne kartą. Išvykstančiai iš tėvų namų nuotakai ypač sunku palikti darželį – juk tai buvo jos saviraiškos erdvė, kurios naujuose namuose jau neturės. Vis dėlto senosiose liaudies dainose rūtų darželio motyvas retai kada dominuojantis, vienintelis. Tuo tarpu vėlyvesnėse XIX a. sukurtose dainose jis jau gali būti ir svarbiausias, vienintelis.
Prie rūtų darželio temos aktualinimo folkloro tradicijoje daug prisidėjo Antano Vienažindžio eilėraštis-daina „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“ ir Uršulės Tamošiūnaitės eilės „Pavasarėlio ramumas dienų“. Šių dviejų kūrinių motyvai įvairiomis variacijomis pasikartoja daugelyje vėlyvųjų dainų.
Žinoma, negalime pamiršti ir Maironio, Prano Vaičaičio eilių, kuriose rūtų darželiuose dainuojančios sodžiaus mergelės tapo svarbia tautinio kraštovaizdžio emblema. Ji plėtota ir XX a. poezijoje, tremtinių dainose. Vienas iš vėlyviausių rūtos motyvo aktualizavimo pavyzdžių – 2000 m. išėjusi Vytauto Naraškevičiaus liaudies dainų poema „Žalioji rūtelė“.
Rūtų vainikėlio ir rūtų darželio simboliai tautosakoje. Kas juos sieja, o kas – skiria?
Rūtų vainikas, kaip jau minėta, turi bent keletą ryškesnių simbolinių reikšmių: tai ir mergelės jaunystės ženklas ir jos doros, garbės atributas. Be to, rūta – vienas ilgiausiai žaliuojančių tradicinio gėlyno žolynų, gyvybės, vešlumo, gajumo ženklas. Su tomis pačiomis vertybėmis siejamas ir gėlių darželis. Tik vaizduojamas jis įvairiau ir dažnai pasitelkiamas besiruošiančios tekėti merginos jausmams perteikti. Mergelei ruošiantis juos palikti, žolynėliai vysta, liūdi, kartais guodžia, pasakoja, kas jos laukia ateityje… Kitose dainose matome poetišką mergelės ir darželio ar mergelės, močiutės, brolelio, tėvelio ir atskirų augalų (rūtos, lelijos, mėtos, bijūno ir kt.) tapatinimą.
Tautosakoje esama nemažai paliudijimų, kad darželio vieta nuo seno laikyta sakralia, čia aukota namų dvasioms, būdavo atliekamos apeigos. Tai simboliškai susiję ir su moters reprodukcinėmis galiomis. Dainose ir pasakose gėlių darželis – ypač saugi vieta, tinkamiausia ilsėtis, bendrauti su atvykstančiais jaunikiais. Juk į rūtų daržą nelabasis neinąs!
Rūtų darželio motyve atsispindi senesnioji (ikikrikščioniškoji) ir naujesnioji (krikščioniškoji) šventumo sampratos: iš pradžių šventumas sietas su vaisingumu, derlingumu, vėliau – dvasingumu, pomirtiniu gyvenimu. Įdomu, kad folkloro tradicija šias sampratas kūrybingai susiejo, sulydė ir čia jos ne prieštarauja, bet gražiai papildo viena kitą.
Kaip manote, kodėl būtent rūta sulaukė tokio dėmesio ir tapo išskirtiniu mergelės atitikmeniu ir jos doros simboliu dainose?
Vieno atsakymo nėra. Etnologai akcentuoja rūtos žaliavimą iki pat šalnų (jos kerelius išsikasę išlaikydavo net per žiemą, taigi dailiais karpytais lapeliais visus metus buvo galima gražiai papuošti ne tik nuotaką, bet ir namus). Kitų nuomone, rūta sietina su skaista, ypač dėl jos medicininio poveikio. Vis dėlto užtenka vos pažvelgti į geltonus rūtos žiedelius ir peršasi dar viena mintis ‒ jie panašūs į lietuviškus kryžius: keturi geltoni žiedlapiai, išsidėstę kryžmai, banguotais, ornamentinius žalčiukus primenančiais pakraštėliais, o tarp jų įsiterpę kuokeliai taip pat primena kryžiaus ženklą. Žiedams nubyrėjus lieka nokti sėklų galvutės, kurios iš šono labai primena širdį, o iš viršaus – duonos kepalėlį su pirštais įspaustu kryžiumi. Taigi mažam augalėlyje – gilios simbolinės prasmės.
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.
Aistė Vareikytė, LMC, „Šeimos instituto“ bendradarbė
