Per patį vidurvasarį, liepoms barstant žiedus, Naujasodyje surengta respublikinė tradicinio siuvinėjimo stovykla „Žaliasis laumžirgis“. Pernai gražiadarbės monogramomis puošė lino rankšluosčius, o šiemet siuvinėjo prijuostes.
„Kiekvienais metais mūsų kūrybos objektu tampa vis kitas daiktas iš prosenelių kraičio skrynios, kad ir kur ji saugoma – Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje ar Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių liaudies paveldas – spalvingas, originalus, gražus, nenorime, kad jis liktų tik prisiminimas, siekiame jį atgaivinti, populiarinti, kartu propaguoti siuvinėjimo meną“, – sako Molėtų krašto muziejaus muziejininkė etnografė Nijolė Aleinikovienė. Jos iniciatyva Naujasodyje siuvinėtojų stovykla surengta jau septynioliktą kartą.
Pasak organizatorės, kasmet į ją susirenka apie 20 moterų: 5–7 vietinės, tarp kurių garsios tautodailininkės, amatų meistrės Janina Čekelienė, Ramutė Žiagūnienė, Teresė Sabaliauskienė, Angelė Bareikienė, taip pat profesionalios siuvinėtojos ir mėgėjos iš įvairių Lietuvos rajonų.
„Norisi pritraukti kuo daugiau naujų siuvinėtojų, kad žinia apie stovyklą sklistų dar plačiau“, –
teigia N. Aleinikovienė, kurios sumanymą remia Molėtų rajono savivaldybė, kiekvienais metais molėtiškė rašo projektą ir tikisi finansinės paramos iš Kultūros rėmimo fondo. – Deja, šiais metais projektas palaikymo nesulaukė, sakė „nėra judėjimo“. Apie kokį judėjimą kalbama? Gal mankštos stovykloje trūksta?!“
Beveik du dešimtmečius gyvuojančios tradicijos prisiekusios siuvinėtojos griauti nepanoro: trūkstamus pinigėlius susidėjo pačios, vietoj savaitės stovyklavo tik keturias dienas, dirbo labai įtemptai, mat išsiuvinėti tokį daiktą kaip prijuostę – laiko mažoka, ne visoms pasisekė įgyvendinti tai, ką planavo.
Prijuostė – ne tik šeimininkės reikmuo, bet ir puiki dovana nuotakai, draugei, vyrui ar vaikui. Išsiuvinėtas ir nėriniais papuoštas seilinukas-prijuostėlė pradžiugina ir mažylį, ir mamą. Jau pasiūtas prijuostes ir seilinukus siuvinėtojos kiekviena savaip puošė: adinukės, grandinėlės, pynutės, peltakių, šešėliavimo ir rišeljė siuvinėjimo dygsniais siuvinėjo rūtas, tulpes, ramunes, augalinius ir geometrinius ornamentus.
Pasak N. Aleinikovienės, moterys pačios sau buvo kokybės kontrolierės: viena kitai nuoširdžiai patarė, pamokė, šmaikštesnės ir draugiškai per dantį patraukė. Atsainiai siuvinėti neišeina – profesionalių statusas neleidžia, be to, visus savo darbus jos kasmet dovanoja Molėtų krašto muziejui.
Siuvinėjant laikas neprailgsta: dirbdamos auksarankės dalijasi patirtimi, naujais sumanymais, pora dienų – ir jos jau draugės, o tada prasideda šnekos apie šeimą, kasdieniškus reikalus, kartais ilgus vakarus sutrumpina daina. N. Aleinikovienė pasistengia, kad būtų ir pramogų: kiekvienais metais į stovyklą atvyksta žymių tautodailininkų, rašytojų, etnografų, stovyklautojos jau lankėsi Etnokosmologijos ir Ežerų žvejybos muziejuose. Šiemet jos svečiavosi pas Molėtų krašto gydytoją, netradicinės medicinos žinovą, tautodailininką, tapantį ir kuriantį skulptūras iš medžio bei akmens Vytautą Bitnerį, apžiūrėjo gegužės mėnesį atidarytą Vydeniškių vienuolyno muziejų ir jame įrengtą amatų centrą.
„Siuvinėdama laiko neskaičiuoju“
Jauniausia iš septyniolikos siuvinėtojų – 21 metų Žemyna Aleinikovaitė, stovyklos organizatorės, darbų planuotojos ir koordinatorės dukra. Kiek kartų Nijolė Aleinikovienė kvietė Lietuvos darbštuoles burtis Naujasodyje, tiek kartų tarp jų buvo ir Žemyna.
„Ką veikia čia susibūrusios moterys, pirmą kartą pamačiau būdama gal penkerių, siuvinėti su jomis pradėjau devynerių. Pirmas darbas buvo adinuke siuvinėta skarelė. Stovykloje išmokau įvairių siuvinėjimo būdų, man labai patinka tradiciniai peltakiai ir norvegiški (hardanger). Siuvinėdama laiko neskaičiuoju, man nesvarbu, ką apie tokį laisvalaikį kalba bendraamžiai. Tiesa, siuvinėti diena iš dienos, nuo ryto ligi vakaro negalėčiau, – sako odontologo padėjėja dirbanti Žemyna. – Todėl ir nenorėjau, kad pomėgis virstų darbu.“
Jos kraičio skrynia jau pilna siuvinėtų staltiesių ir staltiesėlių, rankšluosčių, prijuosčių, kitų buities, namų interjero grožybių. O štai siuvinėti drabužių ji nemėgsta: buvo kilusi mintis išsisiuvinėti išleistuvių suknelę, bet sumanymui įgyvendinti pritrūko ir įkvėpimo, ir laiko.
Beveik visi Ž. Aleinikovaitės rankdarbiai sukurti laikantis tradicijų.
„Smagu, kad lietuviai vis dažniau prisimena tautinį paveldą, ne tik ieško siuvinėtų rankdarbių kaip suvenyrų, bet ir jais puošia namus. Siuvinėdama jaučiu atsakomybę už mūsų tautos palikimo išsaugojimą“, – prisipažįsta Žemyna ir kukliai šypsosi, kai aplink ją sėdinčios garbaus amžiaus profesionalios siuvinėtojos pradeda sakyti pagyrimus, vardyti jos nuopelnus.
Ž. Aleinikovaitė nuo 2009 metų dalyvauja parodose, yra surengusi dvi autorines siuvinėtų darbų parodas, 2012-aisiais apdovanota Molėtų rajono dailės ir fotografijos parodos premija, 2014 metais – laureatės diplomu už siuvinėjimo tradicijų puoselėjimą, o šiemet – I vietos premija.
Išsipildė didžiausia svajonė
Dalyvauti respublikinėje tradicinio siuvinėjimo stovykloje „Žaliasis laumžirgis“ buvo didžiausia Aleksandros Stasytienės iš Utenos svajonė. Tiesa, siuvinėjimas nėra didelė jos aistra: Aleksandra – sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkė, verčiasi senaisiais amatais – augalininkyste, žolininkyste, gamtos gėrybių rinkimu, maisto gaminimu. Ji domisi ir audimu, rengia edukacines pamokas, kuriose pristato vieną iš katalikų sakramentalijų – škaplierių. A. Stasytienė savo prijuostę išpuošė peltakių juostelėmis, virvele ir pilnaviduriu siuvinėjimu mėlynai išsiuvinėjo gėlių žiedus.
„Ši spalva būdinga mano kraštui: mėlynais motyvais buvo puošiamos staltiesės, virtuvės užuolaidėlės, rankšluostėliai, maišeliai, prijuostės. Peltakiai sudaro krepšelį. Taigi mano prijuostėje – pintas krepšelis su gėlėmis“, – šypsosi Aleksandra.
Ji tikina, kad į Naujasodį atvažiuos ir kitąmet – patiko draugiškos stovyklautojos, pažintinės ekskursijos, įgijo naujos patirties. Žolininkė skolinga neliko: siuvinėjant ar laisvalaikiu vaikštant po pievas ji stovyklautojoms pasakojo apie augalus, jų rinkimą, gydomąsias savybes, kartu rinko liepžiedžius, čiobrelius, ramunėles ir mokė pinti mažus vainikėlius.
„Yra rytietiškų arbatų gėlių: į karštą vandenį įmeti arbatžolių rutuliuką, jis išsiskleidžia ir tampa žiedu. Džiovinti vaistažolių vainikėliai – jų analogas, karštame vandenyje sudžiūvę žiedai vėl atsigauna, tampa tarsi gyvi, pasklinda nuostabus aromatas, o koks arbatos gardumas!“ – šypsosi A. Stasytienė ir ragina paskubėti prisirinkti mėlynių, serbentų, žemuogių lapelių, dar geriau – su uogomis, žiedais, čiobrelių, kraujažolių, prisikasti trūkažolių šaknų. Sąnarius, imunitetą stiprina, organizmą pasotina vitaminu C laukinių erškėtrožių vaisiai: juos reikia perpjauti, labai kruopščiai išgramdyti sėklas, sudžiovinti ir sumalti kavamale“, – tikina žolininkė ir šaltymečio vakarus pataria nuskaidrinti gilių kava – tai 2011 metais sertifikuotas produktas.
Aleksandros Gilių kava
Giles išlukštenkite ir 12 val. mirkykite piene. Tada 40 min. virkite ir pieną nupilkite. Giles 3–4 kartus labai gerai perplaukite švariu vandeniu, sumalkite mėsmale ir išdžiovinkite. Kad malta masė sutrupėtų, patrinkite tarp delnų. Giles laikykite sandariuose induose. Virdamos gilių kavą pieno ir vandens pilkite lygiomis dalimis.
papročiai ir etika
Iki pat XX a. pradžios kaime prijuostes privalėjo ryšėti moterys, merginos ir mergaitės.
Viena svarbiausių nuotakos apdaro dalių buvo puošni prijuostė, ji – socialinio statuso ženklas.
Seniau tikėta, kad nėščioji, ryšėdama prijuostę, apsaugo kūdikį ir gera linkme pakreipia jo ateitį, sveikatą, likimą. Vos gimusį kūdikį pribuvėja priimdavo į prijuostę.
Pagal laidotuvių papročius šarvojamą vyresnio amžiaus moterį apjuosdavo šventadienio kostiumo prijuoste.
Prijuosčių kaimo moterys turėdavo įvairiausioms progoms: puošnesnes ryšėjo per šventes, tamsesnes dėvėjo per laidotuves, o kasdienai pasisiūdavo tamsesnių ir paprastesnių. Anuomet prijuostės būdavo plačios, stačiakampės, surauktos ties liemeniu. Prijuostės pasiuvimas, spalvų deriniai ir raštai bylojo apie moters kruopštumą, meninį skonį, socialinę padėtį.
Prijuostė – darbštumo, švaros, paklusnumo simbolis, šnekamojoje kalboje ji kartais vadinama ir svetimybėmis žiurstu, kvartuku.
Eglės Leonovienės tekstas, Laimučio Brundzos nuotraukos
