Rugsėjo 23 dieną Varėnos viešosios bibliotekos kvietimu Marcinkonių pagrindinėje mokykloje lankėsi vaikų rašytojas Vytautas Račickas.
Susitikimą svečias pradėjo klausimu, kodėl vaikams reikia skaityti. Mokiniai atsakinėjo, kad skaitydami jie daug sužino, išmoksta taisyklingos gramatikos, gražiai rašyti rašinėlius, patiria skaitymo malonumą, o svarbiausia – ugdo vaizduotę.
Vytautas Račickas prisipažino augęs kaime, kuriame net elektros nebuvę, taigi nebuvo nei televizijos, nei kitokių šiuolaikinių pramogų. Likdavę daug laiko skaitymui. Naudojo žibalinę lempą, o kai tėvai ją užgesindavo , jisai su broliu skaitydavo knygas po antklode, pasišviešdami prožektoriumi. Vaikystėje svajojo tapti kalviu, tačiau vyresnėse klasėse, mokytojui pastebėjus, jog Vytauto rašinėliai gražesni už kitų vaikų, puoselėjo svajonę – tapti rašytoju. Rašytojas sakė tiksliai nepamenąs, kiek knygų parašęs, bet tikrai per tridešimt. Pirmoji – „Kai mes mylėjome vienas kitą“, skirta suaugusiems, paaugliams ir jauminui – „Nebaigtas dienoraštis“, „Baltos durys“, „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštinis su sliekais“, visos kitos – vaikams. Autorius džiaugėsi, kad jau dešimtmetį išgyvena tik iš savo knygų, parašęs kūrinį pats parengia spaudai, atsiskaitęs su leidykla, pats rūpinasi jų pardavimu. Išgirdęs įdomią istoriją, rašytojas ją perpasakoja savaip, prideda išgalvotų personažų ir siužetų, pasitelkia fantaziją – taip gimsta kūrinys. Knygoje „Mano vaikystės ledai“ yra autobiografijos faktų. Labiausiai mėgsta rašyti apie išdykusius vaikus, tiksliau – apie teigiamus išdykėlius, todėl kūriniuose daug humoro. Net ir liūdnas istorijas pasakoja linksmai, todėl jo knygos populiarios, patenkančios į Lietuvoje skaitomiausių knygų sąrašus. Autorius skaitė knygų „Berniukai šoka breiką“, „Natas Muntus – mano draugas“ ištraukas. Į klausimą, kodėl nerašo suaugusiems, rašytojas atsakė: „Vaikams svarbu augti su knyga, jiems knyga labiau reikalinga, nei suaugusiems, o suaugusieji gali skaityti ir vaikų knygas“.
Renginį rėmė Lietuvos Kultūros taryba.
