Klaipėdos lėlių teatre laukiami ne tik darželinukai ar mokinukai, bet ir vos poros mėnesių sulaukę mažyliai. Jiems skirtą spektaklių trilogiją sukūrė klaipėdiečių šeima: režisierius Donatas Savickis ir fotografė, medijų menininkė Angelina Furmaniuk-Savickienė. Šio projekto idėja jiems kilo žaidžiant su dukrele Amelija.
Įkvėpė tėvystė
„Kol patys neturėjome vaikų, apie vaikiškus spektaklius negalvojome, o gimus Amelijai tokia mintis atėjo tarsi savaime, – pasakoja Donatas. – Žaisdami su dukryte pasigedome lavinamųjų žaislų kūdikiams, tad Angelina pati 
pradėjo gaminti įvairius objektus. Dukrai jie labai patiko.“
Kaip tik tada menininkai sulaukė Klaipėdos lėlių teatro pasiūlymo statyti spektaklį ir pagalvojo, kad reikėtų panaudoti šią savo patirtį. Sutuoktinių idėja kurti spektaklį patiems mažiausiems – vaikučiams nuo dviejų mėnesių amžiaus sulaukė teatro vadovų pritarimo.
Šiek tiek anksčiau Klaipėdos lėlių teatre režisierė Karolina Jurkštaitė jau buvo pastačiusi šios amžiaus grupės žiūrovams skirtą spektaklį „Labas, mažyli“, jį vaikai greitai pamėgo, tad buvo akivaizdu, kad poreikis yra.
Pasak trilogijos kūrėjų, jiems labai padėjo tėvystės patirtis, supratimas, kaip prieiti prie vaiko, kokiomis priemonėmis sudominti, kaip išvengti pernelyg didelio infantilumo.
Netikėtai tėvų pagalbininke tapo Amelija, kuriai tuo metu buvo dešimt mėnesių. Kadangi dekoracijas sutuoktiniai kūrė namuose, mergaitė su jomis žaisdavo, o tėvai, stebėdami reakcijas, ką reikėjo, tobulino. Dukra taip pat dalyvaudavo repeticijose. Tai padėjo ir aktoriams, kuriems šis projektas buvo nemenkas išbandymas.
Žaibiška reakcija
Menininkai tikina, kad spektaklius vaikams statyti kur kas sunkiau, nes tai itin jautri, labai griežta publika, reaguojanti ypač atvirai ir žaibiškai. Be to, salėje visuomet būna neišsimiegojusių, nepavalgiusių ar tiesiog prastos nuotaikos mažųjų žiūrovų.
„Vaidindamas tokiems mažiams kaskart turi rasti kitą priėjimo būdą, greitai reaguoti į situaciją, prisitaikyti prie skirtingos publikos, tad dviejų visai vienodų spektaklių nebūna. Juolab kad jie interaktyvūs, tarsi didelė instaliacija, aktoriai prieina prie kiekvieno vaiko, leidžia paliesti objektus, taip siekia ne vien sukurti reginį, bet ir leisti išbandyti lytėjimo pojūčius, į vyksmą įtraukti ir tėvus“, – pasakoja režisierius.
Pasak Donato ir Angelinos, jų spektakliai ypatingi tuo, kad ne tik lavina, bet ir žadina fantaziją, suteikia pažinimo džiaugsmą. Taip pat tai geras būdas mažyliams socializuotis naujoje aplinkoje, apsiprasti tarp nepažįstamų žmonių. Žinoma, kiekvieną vaiką spektaklis veikia skirtingai, bet daugelis jam pasibaigus neskuba namo, dar pasilieka pažaisti su objektais ir aktoriais, kartais tai tampa išbandymu tėveliams, niekaip negalintiems išsivesti atžalų iš teatro.
Idėjų kyla ir plaunant grindis
Spektaklių trilogija kūdikiams – ne pirmasis bendras Savickių šeimos darbas. Kai susipažino, kartu įkūrė kūrybinę organizaciją „Kolektyvinis sodas“: stato spektaklius, organizuoja renginius, festivalius, kūrybines dirbtuves.
„Angelinos profesija – fotografė ir medijų menininkė, o aš esu režisierius, tad mūsų bendras kūrybinis laukas yra labai platus, be to, papildome vienas kitą tiek ieškodami naujų idėjų, tiek jas įgyvendindami“, – paaiškina Donatas.
Kartu Klaipėdos lėlių teatre pastatytas dar vienas spektaklis vaikams „Tamsus debesėlis“ – Angelina kūrė scenografiją, o Donatas režisavo. Artimiausiu metu jiedu planuoja išleisti eksperimentinę knygelę vaikams be teksto.
„Tai, kad esame vyras ir žmona, reiškia, jog dirbame visas 24 valandas per parą, tai privalumas, nes visos mintys kyla savaime, natūraliai. Vienas kažką sugalvoja plaudamas grindis, kitas papildo valydamas dulkes“, – sako Angelina.
Kaip pasikeitė šeimos gyvenimas gimus dukrai? Žinoma, mažiau laiko leidžia tik dviese, didžioji jo dalis prabėga trise, rečiau susitinka su draugais. Paradoksas, bet gimus dukrai atsirado daugiau laiko darbui ir pavyksta viską suspėti, suderinti.
Dabar šeima laukia gimstant antrojo vaikelio ir toliau kuria bendrus kūrybinius planus. Su Amelija, kuriai dabar jau dveji su puse, nuobodžiauti netenka, nes ji labai kūrybinga ir aktyvi mergaitė.
Knygų apie auklėjimą neskaito
„Džiaugiamės kiekvienu dukros išmoktu nauju dalyku. Knygų apie vaikų auklėjimą neskaitome, viskas vyksta intuityviai. Manome, kad gimęs vaikas jau turi suvokimą, ko jam reikia, ir mes stengiamės jo neblokuoti“, – teigia Donatas.
Dukrelė labai savarankiška ir tėvai leidžia jai tokiai būti, Amelija pati išsirenka, ką nori rengtis ar valgyti, kokia veikla užsiimti. Kartais, kai visiškai nesutampa tėvų ir Amelijos norai, galimybės ir interesai, ieško kompromisų.
Stengiasi nevartoti žodžio „negalima“. Kitiems tai atrodo keista, Donatas su Angelina iš vyresniojo amžiaus žmonių ne kartą girdėjo, kad lepina vaiką. Bet kol kas gali ramiai su dukrele susitarti, pavyzdžiui, kad parduotuvėje išsirinktų tik vieną norimą prekę, visada sustotų prie gatvės ir duotų ranką, kelti balso niekada netenka.
Tėvai retai nusiveda Ameliją į teatrą spektaklių žiūrėti, bet repeticijose ji dažnai dalyvauja, taip pat mato kūrybinį procesą namuose. Vaikas iš prigimties yra kūrybiškas, reikia tik to nenuslopinti, mano menininkai.
Pavyzdžiui, šiuo metu Amelija labai mėgsta stebėti vorus, tėvai stebi kartu su ja, kuria istorijas, nors kartais nusibosta pusę valandos klūpėti po kriaukle. Nedraudžia namuose piešti ant sienų, nes bet kada jas galima perdažyti. Nepyksta, kai dukra savo staliuką aplipdo plastilinu, nes paaiškėja, kad tai jos sukurtas akvariumas.
Savickių šeimoje būtini bendri pietūs ir vakarienė, visi kartu susėda prie stalo. Savaitgaliais trijulė pusryčiauja lovoje žiūrėdami animacinius filmukus. Didžiąsias šventes mėgsta švęsti namuose, pasikviesti artimuosius.
Vienas iš svarbiausių principų – kuo daugiau laiko praleisti kartu, viską daryti drauge. Draugiškai pasiskirsto darbais, Amelija kasdien maitina papūgas ir žuvytes, padeda padžiauti skalbinius, valo dulkes, prisideda prie kitų namų ruošos darbų. Angelina su Donatu dažniausiai laikosi principo: kuris tą pusdienį būna namie, tas ir gamina, ir tvarkosi.
Nevaržo ir nenurodinėja
Donatas gimė ir augo Klaipėdoje, baigė Klaipėdos universiteto menų fakulteto režisūros specialybę. Šalia veiklos savo organizacijoje „Kolektyvinis sodas“ kuria Klaipėdos lėlių teatre, dirba pedagoginį darbą su jaunimu „Aušros“ teatro studijoje.
„Jau jaunystėje išbandžiau ir fotografiją, ir muziką, ir tapybą. Tėvai mane suprato, neįpareigojo, davė laisvę, nevertė diržu krimsti mokslų, manau, tai labai svarbu, kad neužgestų kūrybinė kibirkštėlė“, – svarsto jis.
Angelina taip pat klaipėdietė. Baigė Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijos meno bakalauro studijas, šiuo metu prie pabaigos artėja ir tos pačios specialybės magistratūros studijos. Menininkė dėsto fotografijos specialybę Vilniaus dailės akademijoje, Klaipėdos fakultete, yra „Aušros“ teatro studijos scenografė.
Pasak Angelinos, kūryba jos gyvenime svarbi jau nuo pat mažų dienų: vaikystėje ji aktyviai piešė, vėliau grojo pianinu, baigė muzikos mokyklą, o netyčia radusi senelio fotolaboratorijos įrangą pradėjo domėtis fotografija.
„Į scenografiją pasukau, nes vyras režisierius. Kadangi man tai taip pat įdomu, sutampa mūsų vizijos, bendrus projektus nesunku įgyvendinti“, – dalijasi mintimis menininkė.
Paslaptingas pasaulis
Spektakliai „Miego pagalvėlės – sapnų pasakėlės“ skirti skirtingoms pasaulio sferoms, kiekvienas savito siužeto, vizualizacijos, kitokios atmosferos.
„Sapnų pasakėlė – diena/ naktis“ pasakoja apie dangaus gyventojus: saulę, debesis, lietų, paukščius, vaivorykštę.
„Sapnų pasakėlė – Žemė“ – istorija apie tai, kaip iš sėklytės išauga medelis, atveriama paslaptis, kaip užsimezga gyvybė.
„Sapnų pasakėlė – vandenynas“ kviečia pasinerti į vandenyno gelmes ir susitikti su paslaptingais jo gyventojais.
Spektakliuose vaidinantys aktoriai Monika Mikalauskaitė, Aušra Bakanaitė, Vytautas Kairys žiūrovų dėmesį patraukia ryškiomis tūrinėmis spalvotomis figūromis, šviesomis bei garsais. Įvairiais instrumentais ir objektais kuriamas gyvas garsas, todėl spektaklis panašus į ritualą, tvyro intymi atmosfera. Veiksmas vyksta ne įprastoje sceninėje erdvėje, o prieš žiūrovus, šalia jų ar netgi viršuje.
Giedrė Budvytienė, „šeimininkės“ korespondentė
Savickių šeimos nuotraukos
