Augustas Kalinauskas, „Šeimos instituto“ bendradarbis, Europos skautas, kultūros žurnalo jaunimui Fortkė redaktorius
Parašiau pavadinimą ir pats šypsausi – rašau apie tradiciją su prierašu iššūkis. Gal tai kiek primena dabar populiarų ėjimą iš komforto zonos? Bėda, žinoma, tik ta, kad tradiciją ir komfortą mes dažniausiai sutapatiname. Tradicija mums visuomet yra tai, kas įprasta, kas kelia stabilumo jausmą, apsaugo nuo išorinių pavojų. Tačiau ar įmanoma sukeisti šias sąvokas vietomis? Ar galima tradiciją iškelti už įprasto patogumo ribų ir keliavimą jos link apibrėžti, kaip getting out of the comfort zone?
O kodėl gi ne? Visų pirma, kad įsitikintume tokio teiginio teisingumu ar klaidingumu pažvelkime į tai, kas yra tradicija ir ką ji gali duoti. Oksfordo žodynas apibrėžia ją taip: „Įsitikinimų ar papročių perdavimas iš kartos į kartą ar bet kurio kito fakto perdavimas tokiu būdu“. Tad galima sakyti, kad tradicija tai tam tikra sistema, kuria naudodamiesi žmonės tiesiog geriau prisitaiko gyventi savoje aplinkoje. Ji užtikrina kartų sąsajas, padeda išvengti konflikto, stiprina tapatumo jausmą ir kreipia gyvenimą su visais jo pasirinkimais vienokia ar kitokia linkme. Žinoma, kritika tradiciniams pasaulėvaizdžiams yra pagrįsta. Bet ne todėl, kad tradicija būtų sustabarėjimo sinonimas. Konstruktyvi kritika yra bet kokios gyvos tradicijos egzistavimo pagrindas. Nuolatinis klausimų kėlimas ir bandymas į juos atsakyti sugeba išlaikyti tradicijos pagrindus, nesugriaunant tapatumo jausmo ir kartu kreipiant bet kokią tradiciją nauja linkme. Visa tai tiesiog padeda atsakyti į naujus šiuolaikinio pasaulio keliamus klausimu, bet nepaneigia tradicijų esmės.
Tačiau nereikėtų tradicijos, kad ir kaip patogiai ji beatrodytų, kai apibrėžiame ją žodžiais saugumas ir tapatumas, suvesti į vien šiuos dalykus. Tradicija gali kelti iššūkį. Ji sugeba provokuoti ir ypač tai daro šiandien. Jei prisimintume teksto pradžioje minėtą apibrėžimą, galime pastebėti, kad ryšiai tarp kartų šiais laikais nebėra tokie glaudūs, kaip anksčiau. Tai vyksta dėl keleto priežasčių. Pasauliui virstant globaliu, žmonių srautai juda daug greičiau ir platesniu mastu. Nemažai mano draugų ir pažįstamų sunkiai geba atrasti savo tapatybę ir jaučiasi vieniši, nes jų tėvai priklauso visiškai skirtingoms tautoms ir kontekstams. Galiausiai ir dėl daugelio kitų veiksnių, seniau buvęs toks stabilus savų įsitikinimų perdavimas, dabar nebėra toks užtikrintas. Todėl turint galvoje visą šį vaizdą, nesunku suprasti, kodėl tradicija kartais gali atrodyti kaip pasenęs, provokuojantis ar netgi absoliučiai naujas dalykas.
Tačiau kokiu būdu tradiciniai dalykai tampa iššūkiu? Kaip tai, kas stabilu ir nepajudinama, gali ne tik provokuoti, bet ir tapti pozityviu, mūsų pačių įsitraukimo reikalaujančiu dalyku? Šia tema itin įdomiai kalba kino teoretikas ir filosofas Nerijus Milerius. Viename interviu jis teigia: „Kiekvieną akimirką filosofavimas yra tarsi rezistencija, būtent nesusitaikymas su iš anksto duotais atsakymais. Todėl tikras mąstymas vyksta iš tiesų kiek kitu būdu – tada, kai tu žinodamas, kaip kas nors, ką nors yra pasakęs, iš tikrųjų sugebi nepasiduoti duotoms mąstymo kryptims.“ Kitaip tariant, filosofas mato pačią filosofiją kaip iššūkį, kurį priėmus atsiveria visai kitoks požiūris. Anot jo, nebūtina į kiekvieną klausimą stengtis atsakyti taip arba ne, kaip atrodytų numato jau pats bet kurio klausimo kėlimas. Daug įdomiau yra bandyti suprasti, kodėl mes keliame būtent vienokius ar kitokius klausimus ir stengiamės į juos atsakyti. Tai puikus pavyzdys, kaip tradicija – šiuo atveju filosofija, gali tapti gyvu procesu.
Taip pat galiu pateikti pavyzdį iš savo paties gyvenimo. Esu katalikas, tačiau nesutinku su visomis katalikybės dogmomis. Kai kurios iš jų man atrodo gana keistos, kai kurios nepriimtinos, tačiau kadangi tikėjime atrandu labai daug prasmingų ir kilnių dalykų, tai man neleidžia šių dogmų iš karto atmesti. Galiu toliau į jas gilintis, bandyti suprasti. Ir tokiu būdu, nuolat klausdamas ir ieškodamas, išlieku gyvame ir kritiškame santykyje su tradicija. Iš tiesų, verta paminėti, kad panašiai elgiasi ir pati Bažnyčia. Diskutuodama dėl savo mokymo, kurį kiekviena nauja karta atranda iš naujo, ji derina du dalykus – kritiškumą ir santykį su autoritetu. Tarkime, Šv. Augustinas, kuris yra laikomas Bažnyčios mokytoju, yra didžiulis autoritetas, bet kritiškumas skatina atmesti kai kuriuos jo teiginius. Pasisakymai apie predestinaciją – iš anksto Dievo nulemtą išganymą arba pasmerkimą, paneigiantys laisvą valią, nėra oficialus Bažnyčios mokymas.
Tad įvairios tradicijos, kurias mes paveldėjome iš praėjusių kartų, mums kelia nemažesnį iššūkį, nei mūsų kasdienio gyvenimo realijos. Gaila, tik kad ne visuomet tai pastebime. Kiekviena tradicija iš tiesų kviečia mus keliauti iš savo komforto zonos ir pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Žinoma, niekada geriau nepriimti nei vieno pasaulėvaizdžio vien tik dėl to, kad jis mus sieja su ankstesnėmis kartomis, juo vadovaujasi mūsų draugai ar jis tiesiog yra patogus ir lengvas. Bet jei sugebėsime pažvelgti į tradiciją, kaip į gyvą procesą, kuriame galime dalyvauti patys – klausti ir ieškoti atsakymų, tuomet šie atradimai išties gali prasmingai (pa)keisti mūsų gyvenimą.
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.
