Jurga Sajenkienė, „šeimininkės“ korespondentė
Kai Vilniaus rotušėje buvo paskelbti konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ nugalėtojai ir versliausia pripažinta Kelmės rajono Budraičių bendruomenė, netikėtumo nebuvo. Nėra šalyje kitos bendruomenės, kuri plėtotų tris verslus: 2008 metais budraitiškiai įkūrė ekologiškų produktų perdirbimo cechą, 2011-aisiais atidarė sulčių spaudyklą, o šiemet – kūrybines keramikos dirbtuves.
Išmoko užsidirbti
Zofija Lebedeva, prieš porą metų pakeitusi ilgametį tijūną Benediktą Andulį, vieną iš bendruomenės namų įkūrėjų, didžiuojasi: Budraičių bendruomenė niekuomet nebuvo „popierinė“. Pasak ekologiškų produktų perdirbimo įmone besirūpinančios projektų vadovės Virginijos Žurbenkienės, pripažinimas neatėjo lyg niekur nieko, neužteko „lydekai paliepti, o mums panorėti“. Viskas pasiekta per 14 metų. Verslauti pradėjo tuomet, kai niekas neragino, nesiūlė ir net nerekomendavo to daryti.
„Daugiau nei prieš dešimtmetį visi Lietuvoje dainavo, šoko, o Budraičių žmonės galvojo, kaip reikia išgyventi: susimokėti už elektrą, šildymą, vandenį. Būtinai reikėjo dirbti ir bent šiek tiek užsidirbti“, – prisimena V. Žurbenkienė. Pinigų reikėjo bendruomenės Trijų kartų namams įkurti ir išlaikyti, darbo vietoms jaunoms moterims, kurios augina mažus vaikus, sukurti. Be to, norėjosi išvykų į koncertus, kelionių po įdomias, gražias šalies vietas. Gyvenvietė neturi nei kultūros namų, nei bibliotekos, todėl patiems reikėjo kasdienybėje ieškoti šviesos.
Dabar nepailstanti bendruomenė kartkartėmis sulaukia svečių – kitų Lietuvos bendruomenių narių, norinčių pasikonsultuoti, pasitarti, kaip įdomiai gyventi kaime.
Atsižvelgia į žmonių norus
Patirties sukaupta į valias. Prieš septynerius metus kaime pradėjo veikti ekologiškų produktų įmonė, kurioje iš ekologiškų vaisių ir daržovių gaminamos sultys, uogienės, mišrainės, troškiniai, prieskonių mišiniai. Kiekvieną rudenį paruošiama didelę paklausą turinčių su kadagių uogomis raugintų kopūstų. Jie kartu su ekologiškais obuolių sultyse konservuotais burokėliais, prieskonių mišiniais jau trečius metus kiekvieną savaitę keliauja į Londoną. Įmonėje sezono metu dirba keturi žmonės.
Bendruomenė didžiuojasi turėdama sulčių spaudyklą. Rudenį čia kelis mėnesius darbo turi dar du bendruomenės nariai. Sultys ne tik aplinkinių kaimų, Tytuvėnų miestelio, bet ir Kelmės gyventojams iš daržovių ir vaisių spaudžiamos tyliaeigiu presu. „Jis prieš centrifūginius pranašesnis visa galva, nes „nežudo“ vitaminų“, – paaiškina V. Žurbenkienė.
2011 metais sulčių spaudykla įrengta atsižvelgiant į žmonių pageidavimus. Sodiečiams kiekvieną rudenį skaudėdavo širdį, matant soduose pūvančius obuolius. Visa aktyvių ir iniciatyvių budraitiškių veikla paremta gyventojų norais bei lūkesčiais. Išgirdus nusiskundimų, kad vienišiems, mažiau pasiturintiesiems sunku išsiskalbti drabužius ir patalynę, Trijų kartų namuose bus atidaryta skalbykla. Norima ir biliardinės, treniruoklių salės. Savo jėgomis susitvarkius buvusios parduotuvės patalpas ir čia įsirengus 100 vietų bendruomenės salę, šias svajones nebus sunku išpildyti.
Keramikos subtilybės
Šiemet įkurtose kūrybinėse dirbtuvėse gimsta vienas už kitą gražesni dirbiniai: vazos, varpeliai, puodeliai, nykštukai, dubenys, lėkštės. Savo darbus Budraičių žmonės veža į muges, šventes – kaipmat išgraibsto, nes padaryti ne tik dailiai, kruopščiai, bet ir išmoningai. Be to, jie ir pigesni nei tautodailininkų darbai. Į vienetinius dirbinius dėmesį atkreipiantys profesionalūs keramikai negali patikėti, kad juos kūrė moterys, dirbti su moliu pradėjusios visai neseniai.
Trečiajam bendruomenės verslui pradžią davė keramikas Kastytis Mičiulis. Apsigyvenęs Budraičiuose, jis pasisiūlė vaikus pamokyti keramikos paslapčių. Praėjusią vasarą seniūnaitė Silva Minevičienė ir bendruomenės pirmininkė Virginija Umantienė subūrė vaikus į būrelį ir kiekvieną savaitę kartu su jais gaudė kiekvieną menininko žodį. Labai greitai pajuto, kad molį pavyksta prakalbinti. Kiek prakutusios, į svečius pasikvietė Laimą Andriuškevičienę. Patyrusi keramikė mielai pasidalijo savo žiniomis ir sukaupta patirtimi. Ji tarsi įdavė sparnus tolimam, sėkmingam skrydžiui.
S. Minevičienė džiaugiasi pagaliau įgyvendinusi savo jaunystės svajonę. Visuomet norėjo žiesti puodus, vazas. Tačiau augino penkis vaikus, buvo paskendusi buitiniuose rūpesčiuose. „Kursuose, kurie vyko Kelmėje, pirmąkart atsisėdau prie žiedimo staklių. Jausmas neišpasakytas. Iki tol net iš plastilino nieko nebuvau lipdžiusi“, – pasakoja gražios šeimos mama.
Molio parapija
Genė Sakalauskienė į gyvenimą išleido dvylika vaikų, Valerija Danisevičienė – keturis. Jos produktyviausios 
keramikės, sukuria daugiausia darbų. Valerija su moliu darbuojasi ne tik bendruomenės namuose, bet ir savuosiuose. „Kitaip nebegaliu. Lipdant vienatvė nebelanko ir mintys nebe tokios pilkos“, – atvirauja V. Danisevičienė. Originalius angeliukus vaikai išsivežė į Angliją. Mainais praėjusią savaitę mamai atsiuntė įrankių rinkinį, kad lengviau įgyvendintų visus sumanymus. Siuntinio Valerija laukė nekantraudama. Kiekvieną dieną žvilgčiojo į pašto dėžutę, ieškodama pranešimo, kad įrankiai pasiekė Lietuvą.
Genė Sakalauskienė į keramikos kūrybines dirbtuves, kurias bendramintės juokais vadina „molio parapija“, dukart per savaitę ateina kartu su jauniausiąja dukra Gintare. Mergina, kaip ir visos, uoliai dirba, jei kas neaišku, klausia. Tariantis, dalijantis idėjomis lengviau vaikščioti po kūrybos žemę. Į dirbtuves susirenka ryte, išeina gerokai po pietų.
Kaskart nekantraudamos laukia momento, kada Silva Minevičienė iš degimo krosnies išims dirbinius. „Nenustygstame lyg vaikai. Įdomu pasižiūrėti, kokie darbeliai išėjo. Krosnyje neretai pasikeičia spalvos“, – pasakoja viena per kitą.
Tarpusavyje nekonkuruoja, nes keramikos dirbinius kuria bendrai: vienos daugiau lipdo, kitos glazūruoja, trečios važiuoja į muges. Veiklios ir verslios moterys jau iš pradžių sutarė kurti tik Trijų kartų namuose. Antraip negalėtų sakyti, kad vienas už kitą gražesni spalvingieji dirbiniai – bendruomenės. Išimtis padaryta tik Valerijai.
Bernardos Kačinskaitės ir Budraičių bendruomenės nuotraukos
