Juozas SKRIPKAUSKAS
„ŪP“ korespondentas
Agluonėnų gyvenvietės (Klaipėdos r.) pakraštyje, Lietuvininkų parke, stovi keistokas eksponatas – pašiūre nuo lietaus apsaugoti seno vėjo malūno likučiai. Atrodo, tai buvo vienintelis tokio tipo malūnas Lietuvoje, deja, jo likimas susiklostė itin nepalankiai. Nors seniau malūnas ir buvo įtrauktas į technikos paminklų sąrašą, jo tai neišgelbėjo.
Agluonėnai įsikūrę Klaipėdos krašte, o viena jo etnografinio kraštovaizdžio detalių seniau buvo vėjo malūnai. Jie čia pradėti statyti dar Vokiečių ordino laikais, prieš Pirmąjį pasaulinį karą šiame krašte veikė net 135 malūnai.
Netoli Agluonėnų, Kantvainių kaime, iki 1979 m. stovėjo paskutinis šiose apylinkėse lietuvininko Jono Genio vėjo malūnas. Jis veikė nuo XIX a. pab., Kantvainių ir aplinkinių kaimų žmonėms tarnavo ir po Antrojo pasaulinio karo. Tik J. Genio šeimos likimas susiklostė tragiškai – prieš 1949 m. čia įsikuriant kolūkiui šeima buvo išvežta į Sibirą. Malūnininku ėmė dirbti kitas žmogus, o po dešimtmečio, Agluonėnuose pastačius elektra varomą malūną, senasis buvo nurašytas ir paliktas likimo valiai.
Vis dėlto 1979 m. bebaigiantį sugriūti malūną išvežė į Rumšiškių liaudies buities muziejų, tikėtasi jį atstatyti ir eksponuoti. Tik deramo muziejininkų dėmesio nesulaukė, o per 20 metų supuvo pagrindiniai malūno mazgai.
Agluonėnų seniūnijos seniūnė Laima Tučienė „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad atkūrus Nepriklausomybę susikūrė iniciatyvinė grupė, kurios tikslas buvo sugrąžinti vėjo malūną į Agluonėnus ir, pasinaudojus ES parama, jį atstatyti. Sugrąžinti tai sugrąžino, tačiau malūną išbraukus iš technikos paminklų sąrašo, panaikinta jo stovėjimo vieta, ir grupė paramos negavo. Išlikę malūno elementai saugomi pastogėje Lietuvininkų parke Agluonėnuose.
Kaip nurodo ekspozicijos vietoje įrengtas informacinis stendas, vėjo malūnas buvo įdomus technikos įrenginys, beje, vienintel
is tokio tipo Lietuvoje. Jo būta penkiabriaunio, su nedideliu priestatėliu, karkasas medinis, skiedromis apkaltais šonais. Vokietijoje pirktus įrengimus velenais suko keturi sparnai. Keturių aukštų, 13 m aukščio (neskaitant sparnų) pastatas buvo pastatytas ant ratelių ir važiavo žiediniu bėgiu. Sparnų menčių plotą didino arba mažino mažų mentelių žaliuzės, jos suglaudžiamos viena su kita arba atsukamos briauna į vėją, kad jam mažiausiai priešintųsi. Sparnų plotas buvo keičiamas lyno, svertų ir strypų įtaiso pagalba tiesiai iš malūno.
Kad sparnai būtų atgręžti į vėją, ant stogo buvo įrengta „vėjų rožė“ – nedidelė penkiamentė turbina. Jos sukimosi plokštuma statmena sparnų sukimosi plokštumai, todėl vos tik pakitus vėjo krypčiai ir nustojus pūsti statmenai į sparnus, vėjas imdavo pūsti į turbiną ir ją sukdavo. Besisukdama „vėjų rožė“ grandinine-sliekine pavara pasukdavo vėjo malūną sparnais statmenai į vėją. Pamatuose buvo įmūrytas žiedinis bėgis, ir visas statinys dėl ratukų galėjo pasisukti bet kuria kryptimi.
Seniūnės L. Tučienės teigimu, vilčių viena ar kita forma Agluonėnuose atgaivinti istorinį vėjo malūną neatsisakoma.
„Agluonėnuose yra etnografinė sodyba, kuri būtų puiki vieta vėjo malūnui eksponuoti. Žinoma, mažai vilčių, kad atstatytume autentišką malūną, tačiau pasinaudojant ES parama galėtų būti sukurtas jo maketas, o išlikusios detalės užkonservuotos ir laikomos nuo neigiamo aplinkos poveikio apsaugotoje vietoje. Tačiau norint tai padaryti, reikia sutvarkyti teisinį malūno statusą“, – sakė L. Tučienė.
Gaila, kad net Rumšiškių liaudies buities muziejus nesugebėjo išsaugoti unikalaus eksponato. Palaikė malūno detales porą dešimtmečių be priežiūros, kol supuvo, ir atidavė.
Autoriaus nuotraukos
