Ilgą laiką mūsų visuomenės žvilgsniai buvo nukrypę tik į JAV Prezidento rinkimus. Donald Trump pergalė yra istorinis įvykis, turintis didelį politinį svorį, tačiau negalime susitelkti tik į juos. Mūsų redakcijos nuomone, yra būtina atkreipti žvilgsnį į Turkiją, kuri ne tik turi vieną pajėgiausių kariuomenių po JAV (analitikų nuomone, antrą pagal pajėgumą), pasižymi itin svarbia geopolitine padėtimi, išryškėjusia dar Kubos krizės laikais, bet ir netrukus gali virsti diktatūra. Tiesa, yra manančių, kad tai jau įvyko.
Kyla natūralus klausimas: kaip tokia valstybė galėtų priklausyti NATO? Ką mums tai bylotų apie NATO rolę ir esmę? Galiausiai, kokie yra Rusijos ir Turkijos santykiai? Šiuos klausimus nagrinėjome su profesoriumi Dimitrios Triantaphyllou, tarptautinius santykius dėstančiu Kadir Has universitete (Stambulas) ir vadovaujančiu „Tarptautinių ir Europos studijų centrui“.
Mano pirmasis klausimas susijęs su Rusija. Gana akivaizdu, kad Rusija tampa vis agresyvesne valstybe, bet mąstymas apie Rusiją daugelyje valstybių pakito tik po Krymo aneksijos. Prieš šį žingsnį mes stebėjome daugybę ženklų, kad Rusija yra grėsminga, pavyzdžiui, karą su Gruzija. Kodėl valstybių elgsena šiandien yra tokia skirtinga palyginti su jų elgsena per Rusijos – Gruzijos karą?
Tarptautinė bendruomenė į Rusiją žvelgia blaiviomis akimis dėl kelių priežasčių. Aš pats manau, kad Putino režimas ir jo Vyriausybė nėra stiprūs šiuo metu, kai ekonominė situacija nėra tokia gera ir dividendai iš naftos nebėra tokie, kokie būdavo anksčiau dėl kintančios globalios dujų rinkos dinamikos, ir dėl stiprėjančios Vakarų valstybių įtakos bei normų.
Europos Sąjunga ir NATO artėja prie buvusių sovietinių valstybių kaimynystės, Rusija tampa vis agresyvesnė. Turbūt nedaugelis mūsų buvo pasirengę priimti Gruzijos argumentą prieš kelerius metus, bet dalykai tapo aiškesni po Krymo aneksijos. Rusija suvokė, kad gali prarasti Ukrainos kontrolę.
Užuot pasirinkusi neutralios politikos kursą ar nusprendusi leistis kontroliuojamai Rusijos, Ukraina nusprendė, kad ji nori pakeisti situaciją ir būti su Europa, ir aš tikiu, kad Rusija bijo šių pokyčių įtakos. Tai yra didžiausia kita slavų tauta postsovietinėje erdvėje ir istoriniai ryšiai tarp rusų ortodoksų ir Ukrainos bažnyčių buvo irgi glaudūs. Aš manau, kad visi šie faktoriai prisidėjo prie kintančios Rusijos pozicijos ir dėl šios priežasties dabar mes mėginame suprasti Rusijos veiksmų ribas. Be to, Rusijos vyriausybė naudoja ir kitus instrumentus, pavyzdžiui, jie kalba apie ekonominę krizę ir teigia, kad tai rezultatas pernelyg gilios Vakarų globalizacijos, kuri liudija, kad galbūt pasaulis turėtų veikti kitaip.
Jeigu mes pažvelgtume į Krymo aneksiją atidžiau, pamatytume, kad vienas iš pirmųjų instrumentų, kuriuos panaudojo Rusija, buvo nemokamos dujos. Tai atspindi ne tik energetikos, bet ir socialinės politikos reikšmę bendrąja prasme. Tai reiškia, kad Kryme gyvenantys žmonės ieškojo kiekvienos įmanomos galimybės, kaip gauti ar sutaupyti pinigų.
Šis įvykis gana aiškiai liudija, kad socialinės politikos klausimai šiandien virsta ir tarptautinio saugumo klausimais. Jeigu pažvelgtumėte į Lietuvą, pamatytumėte, kad absoliuti dauguma propagandos iš Rusijos yra paremta socialinės politikos temomis, pavyzdžiui, migracija iš Lietuvos į Vakarus, mažais atlyginimais, lenkų mažumų integracija į visuomenę. Žinoma, tai realios problemos, bet kartu ir Rusijos pasitelkiamas ginklas. Norėčiau paklausti: kaip mes galime naudotis socialine politika tarptautiniuose santykiuose ir ypač informaciniame kare?
Aš matau, kad Rusijos atveju socialinė politika yra svarbi. Tai yra susiję su dalyku, kurį minėjau anksčiau, kad kitų valstybių silpnybių išnaudojimas gali būti labai naudingas Rusijai. Pavyzdžiui, pažvelkime į mano gimtinę Graikiją, kuri vis dar kenčia nuo tarptautinės ekonominės krizės. Per krizę mūsų BVP sumenko beveik 20 proc.
Vidurinė klasė mažėja, nedarbas išlieka aukštas, turime didžiausią jaunimo nedarbą, mūsų jauni ir išsilavinę žmonės yra priversti iškeliauti į užsienį arba jie turi kovoti su pasekmėmis, kai negali gauti darbo. Tai kelias, kurį Rusija renkasi tam, kad paveiktų mus. Ji gali sakyti, kad daugelis problemų yra pasekmės tos situacijos, kai mes investuojame į vakarietiškus verslo modelius ir kapitalizmą netgi tada, kai pati Rusija yra kapitalistinė valstybė. Tai tampa puikiu tam tikrų visuomenės grupių traukos įrankiu.
Bet kaip Rusija pajėgia sukurti tokią vaizdinį, kai ji pati kenčia nuo Putino remiamų oligarchų įsigalėjimo, korupcijos ir socialinės politikos stokos?
Jie naudojasi simpatijomis ir panašumais. Galime pažvelgti į Graikiją dar kartelį. Mes esame Rytų ortodoksų valstybė ir tai daro didžiulę įtaką žmonių mintims ir elgesiui. Netgi tada, kai mes jungėmės prie ES 1981 m., vyko didžiulės diskusijos. Buvo dvejojama, ar ortodoksiška valstybė turi jungtis prie ES?
Mūsų istorija, žvelgiant per religijos prizmę, yra daug labiau susijusi su Rusija nei su ES, kurioje dominuoja katalikiškos ir protestantiškos šalys. Mes prisijungėme. Šaunu. Bet Rusija naudojasi šia korta. Jie naudojasi faktu, kad dėl ortodoksijos yra daugybė ryšių tarp Graikijos ir Rusijos.
Kitas pavyzdys galėtų būti, kai graikų kilmės Rusijos verslininkas, politikas, Dūmos narys ir Putino partijos aktyvistas Ivan Savvidis atvyko į Graikiją ir nusipirko vieną iš populiariausių futbolo klubų PAOK. Kai visa ekonomika išgyvena krizę ir užsienio investuotojai nevažiuoja į šią šalį, atvyksta su Putinu itin glaudžiai susijęs graikas Ivan Savvidis, kuris nori investuoti milijonus mano šalyje. Tai veikia žmones ir traukia žiniasklaidą. Ši strategija yra puikus Rusijos minkštosios galios įrankis.
Tiesą sakant, mes turėjome labai panašią situaciją Lietuvoje, bet vietoje futbolo buvo panaudotas krepšinis. Buvęs „Žalgirio“ savininkas ir kartu žinomas rusų kilmės bankininkas Vladimiras Romanovas po savo banko bankroto pasitraukė į Rusiją ir ten slapstosi. Atrodo, lyg Rusija būtų taikiusi tą pačią taktiką ir Lietuvoje.
Tikriausiai taip ir buvo. Kaip ir sakiau, Ivan Savvidis yra Putinui labai artimas žmogus, kuris turi dvigubą pilietybę ir apsaugo save, kaip graikas iš užsienio, kuris atvyko į gimtinę sunkiausiu jai metu investuoti didžiulius pinigus. Toks įvaizdis veikia labai sėkmingai.
Mano paskutinis klausimas susijęs su Turkija. Kai kalbame apie ryšius tarp Rusijos ir NATO, tampa aišku, kad Turkijos klausimas yra tikrai svarbus, bet Lietuvoje mes mažai kalbame apie Turkijos poveikį mūsų šalies saugumui. Tenka pripažinti, kad po nesėkmingo mėginimo įvykdyti perversmą prieš šalies Prezidentą Recep Tayyip Erdogan, mes galime matyti gana aiškius ženklus, kad Turkija gali virsti diktatūrine šalimi. Tai darytų nemažą poveikį aljanso likimui, nes jau įpratome NATO matyti kaip demokratinių valstybių sąjungą.
Mano klausimas yra toks: kaip veiktų NATO, jei Turkija virstų diktatūra?
Jūs uždavėte itin sunkų klausimą, nes niekas nežino, kas nutiks, jei Turkija taps diktatūra. Ji nėra diktatūra – tai demokratija ir Turkija visada regėjo save kaip antrą didžiausią NATO karinę jėgą po JAV. Visgi problemos Jūsų saugumui yra netgi prieš diktatūros klausimą. Turkijos armija itin smarkiai nukentėjo dėl valymų. Aš kalbu apie jūrų pajėgas, oro pajėgas ir taip toliau. Dėl šių valymų iškilo kariuomenės kokybės problema. Kiek efektyviai ji gali veikti po įvykusių valymų?
Šis klausimas yra labai svarbus, nes šiandien Turkija veikia Sirijoje. Tai glaudžiai susiję su ribomis šios, itin stiprios, kariuomenės. Viskas priklauso nuo vidinės politinės padėties šalyje. Jei Turkija taps diktatūra, tai bus milžiniška problema, nes sulauktume spaudimo, kad Vakarų organizacijos, įskaitant ir NATO, suspenduotų Turkiją. Be to, šalyje šiandien kalbama apie mirties bausmę, tačiau jeigu esi įsivedęs mirties bausmę, tada negali būti ES bei Europos Tarybos narys ir ilgainiui tai gali turėti rimtą poveikį Turkijos narystei NATO.
Šiandien Turkija nėra diktatūra ir aš viliuosi, bei tikiu, kad šalis ras protingą sprendimą, nes valstybė suvokia savo veiksmų ribas. Turkija nėra didžioji galybė, bet tai rimta regioninė galia. Turkija suvokia, kad negali su Rusija derėtis kaip lygūs partneriai dėl skirtingų savo ir Rusijos pajėgumų. Narystė NATO teikia didžiulę naudą Turkijai ir politikai turi rasti būdus, kaip veikti išmintingai. Jie turi suvokti ribas ir aš viliuosi, kad jie nenueis pernelyg toli. Deja, nesu tuo įsitikinęs, nes naujienos ir tendencijos neatrodo gražiai. Tiesiog viliuosi, kad tai neįvyks.
Audris Narbutas, zemaitijosgidas.lt
