Kuo mažiau turi laiko, tuo daugiau padarai. Toks verslininkės Giedrės Vasilijevaitės gyvenimo kredo. Kurdama puokštes, dekoruodama kaimo turizmo sodybas ir pobūvių sales, pagal užsakymus išvežiodama gėles į tolimiausius kaimelius, jurbarkietė tarsi užmiršta laiką. Dėl to ir jos parduotuvėlė „Giedrės gėlės“ neturi griežtai nustatytų darbo valandų – puokštę užsakovui floristė gali pateikti kad ir vidurnaktį.
Nežino žodžio „nemoku“
G. Vasilijevaitė versle sukasi jau vienuoliktus metus. Ko tik neišbandė! Jaunystėje įgijusi siuvėjos specialybę porą metų siuvo drabužius. Draugei pasiūlius pardavinėti sidabrinius papuošalus, išnešiojamąją prekybą sėkmingai derino su vaikelio auginimu. Vienu metu pajuto, kad namuose darosi neįdomu, todėl pradėjo ieškoti naujų veiklų. Šaltą žiemos dieną apsilankiusi soliariume nusprendė, kad ir Jurbarkui reikia tokios vietos, kur moterys galėtų pasimėgauti saule ir šiluma.
Įrengus soliariumą, pagreitį įgavo ir sidabro papuošalų pardavimas. Tiekėjų padrąsinta netrukus Giedrė įkūrė papuošalų parduotuvę „Vasarė 925“. Kai įsigiję dovaną klientai svarstydavo, kad reikėtų ir gėlių, suprato – galėtų prie lango pastatyti keletą kibirų su rožėmis.
„Gyvenime man viskas, atrodo, klostosi savaime. Nieko neplanuoju, niekur neskubu, tik atidžiai klausausi, ko pageidauja pirkėjai, ir po kelių savaičių atėję jau randa. Esu iš tų žmonių, kurie nežino, ką reiškia žodžiai „nemoku“, „negaliu“, „neapsimoka“. Viską galima padaryti ir visko galima išmokti, tik reikia norėti“, – įsitikinusi Giedrė.
Sugavusi vidury miesto gėlių tiekėjų autobusiuką, prieš trejus metus ji parsinešė į savo parduotuvę pirmuosius 20 rožių žiedų. Pardavė gal tik tris, bet užsisakė naujų ir džiaugėsi, kai pirkėjai dėkojo už surištas puokštes. Tik kur kas vėliau, kai jau išsinešė savo gėles ir floristikos reikmenis į atskiras patalpas, pajuto, jog tai ir yra svajonių verslas.
Norėtų turėti keturias rankas
„Gėlės man visada patiko, pati turėjau daugybę kambarinių augalų, kurdavau įvairioms šventėms puokštes, per Vėlines puošdavau kapus. Pradėjusi pardavinėti gėles nepajutau, kaip verslas tarsi sniego gniūžtė nusirito nuo kalno ir susivyniojo į didelį kamuolį“, – pripažįsta devyndarbe save vadinanti jurbarkietė. Kuo daugiau darbų užsiima, tuo daugiau padaro – ir dar lieka laiko siuvinėti paveikslus, skaityti knygas, važinėti dviračiu, jodinėti, net vaidinti teatre.
Kol nedirbo savo „gėlyne“, G. Vasilijevaitei labiausiai patiko kurti puokštes iš lauko gėlių, ypač ramunių ir rugiagėlių. Rožių nemėgo, jas jaukinosi ilgiausiai, bet dabar jos mėgstamiausia gėlė – švelniai alyvinė rožė ‘Memory line‘. Jų užsisako tiek daug, kad tiekėjai griebiasi už galvų ir klausia, kur žada dėti šiuos netradicinės spalvos žiedus. Bet Giedrei jie gražūs, nes primena Provansą, o iš alyvinių rožių sukurtos puokštės būna šviesios ir džiugios.
„Jei kurčiau savo gyvenimo puokštę, alyvines rožes derinčiau su baltomis alstremerijomis. Balta spalva man asocijuojasi su švara, šviesa, ramybe, nauja pradžia. Viskas gyvenime prasideda nuo balto puslapio. Alstremerija turi daug baltų žiedelių, o aš noriu turėti dar daug naujų pradžių, nes mano galvoje yra daugybė idėjų. Naktimis kartais sapnuoju, jog turiu keturias rankas ir visada sapne džiaugiuosi, kad galėsiu daugiau padaryti“, – neslepia Giedrė.
Jos sukurtose puokštėse spalvų tiek pat, kiek ir gyvenime. Jose dera ir balta, ir raudona, kartais, ypač vyresniems žmonėms, įkomponuoja net praradimą simbolizuojantį juodą kalijos žiedą. Giedrė tiki, kad gėlės veikia žmones taip pat kaip ir akmenys, todėl pirkėjų klausia, kam ir kokia proga puokštė bus skirta, ką tie žmonės mėgsta, net kaip atrodo. Ir džiaugiasi, kai pataiko surišti būtent tokias gėles, kokias mėgsta jubiliatas.
Sveikina su trimito muzika
Ne tik Jurbarke, bet ir aplinkiniuose miestuose G. Vasilijevaitė vienintelė teikia gėlių pristatymo į namus paslaugą. Kone kasdien su jubiliatams skirtomis puokštėmis, tortais, vaisių krepšeliais ji vyksta į atokiausius kaimelius maždaug 100 km spinduliu.
Giedrė ne šiaip nuveža ir įteikia puokštę, dovanas jubiliatui, dar ir suruošia sveikinimo programą su trimito muzika. Solo partiją atlieka Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje trimito klasę lankantis jos trylikametis sūnus Edvinas. Kostiumu vilkintis elegantiškas ir mandagus jaunuolis vyresnio amžiaus žmonėms sukelia daug gerų emocijų: močiutės bučiuoja ir prašo dar pagroti, seneliai spaudžia ranką, sako, kad Lietuva ant tokių drąsių vyrų laikysis. Yra tekę gėles įteikti tvarte, eiti į ligoninės palatą, įvairiausias įstaigas, todėl Edvinas jau patyręs pačių įvairiausių situacijų.
Giedrei smagu, kad ir dirbdama gali bendrauti su sūnumi. „Sveikinimas trunka penkias minutes, o važiuojame kartais visą valandą, tad pasikalbame apie mokslus, draugus, namų reikalus. Sveikindamas jubiliatus sūnus bendrauja su daugybe įvairiausių žmonių ir viską dedasi į galvą. Geresnės gyvenimo mokyklos negali būti“, – įsitikinusi mama.
Verslininkė džiaugiasi, kad Edvinas stengiasi gerai atlikti kūrinius, todėl daug repetuoja, o pakviestas vykti pas jubiliatą per kelias minutes apsivelka kostiumą ir pasiriša varlytę. Dabar į sveikinimų verslą jau pretenduoja ir jaunesnysis, septynmetis Giedrės sūnus Simas, jis taip pat mokosi groti trimitu.
Verslo niša – emigrantai
Už populiarumą gėlių pardavėja labiausiai dėkinga socialiniams tinklams. Padariusi puokštę, nuotrauką būtinai įdeda į savo paskyrą feisbuke, ten reklamuoja ir parduotuvėje siūlomas vazas, suvenyrus, gražias smulkmenėles. Giedrė tikina, kad daugelis žmonių nori ramiai apžiūrėti pasiūlymus ir virtualioje erdvėje išsirinkti tai, kas jiems patinka, nes parduotuvėje akys apraibsta nuo prekių gausybės.
Giedrė įgyvendina Norvegijoje, Švedijoje, Airijoje, Anglijoje gyvenančių žmonių pageidavimus, todėl jos nestebina, jei grįždamas iš užsienio vyriškis paprašo surišti puokštę 5 valandai ryto. Arba 2 valandą nakties paskambina iš Floridos su prašymu suorganizuoti Lietuvoje vestuves.
„Jie moka už tai, kad grįžę savaitę prieš vestuves neturėtų jokių rūpesčių. O man įdomu daryti viską nuo pradžios iki pabaigos. Jei reikia, galiu ir vestuves pravesti – ne kartą jau esu tą dariusi“, – neslepia daug metų kultūros centro teatre vaidinanti verslininkė.
Pasak Giedrės, didžiausias sveikinimo puokštes paprastai siunčia vyrai. Jiems neužtenka nustebinti, visi nori dar ir priblokšti, todėl prašo nuvežti moterims neįsivaizduojamus glėbius rožių. „Po 40 ar 60 vežame vos ne kiekvieną savaitę, bet esu dariusi puokštę net iš 220 žiedų – paskambinęs iš Norvegijos vyriškis paprašė surinkti visų, kiek tik turiu, spalvų rožių po dešimt. Pusantros dienos ruošiau gėles ir derinau žiedų spalvas, o kai nuvežiau puokštę – išsigandusi moteris traukėsi atatupsta. Turbūt kiekviena norėtume bent kartą gyvenime gauti glėbį rožių“, – pasakoja Giedrė. Tokiems užsakovams gėles ji parduoda su didžiule nuolaida.
Nors versle svarbiausia pinigai, Giedrė Vasilijevaitė tvirtina niekada neskaičiavusi, ar jos investicijos atsiperka. Jei namuose nieko netrūksta, vaikai aprūpinti, bent kartą per metus šeima gali išvykti atostogų, ko daugiau norėti? Ypač, jei darbas teikia malonumą ir gali sau leisti neskaičiuoti tarp gėlių praleistų valandų.
Daiva Bartkienė
„Šeimininkės“ korespondentė
Daivos Bartkienės nuotrauka
